Kaari Utrio: Ievos dukterys
Ką tik baigau skaityti paskutinius Kaari Utrio knygos „Ievos dukterys“ puslapius. Visą knygą perskaičiau jau turbūt praėjusiais metais, o šiems metams buvo likę tik tie keli paskutinieji puslapiai. Knyga tikrai man patiko, nes ji parašyta apie mane dominančius dalykus, bevik moksliniu stiliumi. Tiesa, kartais visgi berods išlenda šioks toks rašytojos neobjektyvumas, nes ji visgi yra moteris, rašanti tų visada prispaustų sutvėrimų — moterų — istoriją. Nors gali būti, kad man taip tik taip atrodo todėl, kad aš pats esu priešingos lyties, ir manyje pačiame giliai įsišakniję seni stereotipai. Bet visgi autorė su pasimėgavimu kartais nurodo vyrų klaidas: kaip kad Z.Froido teorija apie tai, kad moterys vyrams pavydi tam tikrų vyriškų organų. Tačiau nepaisant kai kurių niuansų, knyga iš tikrųjų puiki ir atskleidžia požiūrį į moteris nuo viduramžių beveik iki šių laikų. Europos moters istorija yra pažeminto žmogaus, kuris kartais tik ignoruojamas, o kartais nekenčiamas ir net niekinamas, istorija žmogaus be teisių, su užkrautomis atsakomybėmis šeimai. Moterys iš prigimties laikytos nuodėmingomis, silpnavalėmis, visiškai negabiomis, o kur dar tie periodiniai kraujavimai, įrodantys, kad moteris yra labai nešvarus gyvūnas! Juk anot padavimų tik moterys kaltos, kad mes išvaryti iš rojaus.Šis požiūris vyravo iki pat XX amžiaus, nors vėlyvesniaisiais metais moterys visgi įgavo tam tikrų teisių, o gal geriau būtų pasakyti „pareigų“, nes joms buvo pavesta rūpintis šeima ir tobulai klausyti vyro. knygoje išsamiai aprašyta moterų padėtis tiek aukštuomenėje, tiek darbininkijoje, jų kelias į universitetus ir mokslą, požiūris į besimokančias moteris, raganų gaudymai ir t.t. Highly recomended :)