Milan Kundera: Pokštas
Kai baigiau skaityti Milano Kunderos knygą „Pokštas“, dar nelabai buvau suvokęs, kokia buvo šios knygos pagrindinė mintis. Tik vėliau geriau pagalvojęs, priėjau išvados, kad galbūt ja galėtų tapti noras išryškinti, jog tuos pačius faktus žmonės interpretuoja visiškai skirtingai. Bent jau tokia mintis pasikartoja mažiausiai trijose knygos vietose: ją atitinka ir pats herojaus pokštas, dėl kurio jis buvo išmestas iš partijos, ir herojaus bei Liucijos meilės istorija, ir herojaus kerštas siekiant suvilioti svetimą moterį. Kad ir kaip ten bebūtų, romane yra ir kitų, šalutinių minčių, kurias, atrodo, išplėtojus būtų galima parašyti žymiai didesnį įspūdį paliekantį romaną: knygoje minima ir jaunimo bei tradicijų priešprieša, komunistų partijos narių dramos, netgi katalikų socialinės doktrinos ir socializmo požiūrių skirtumai. Bet atrodo, kad romanas didesnio įspūdžio nepalieka net patiems to romano herojams: pagrindinis jų, Liudvikas, žvelgia į viską su lengva ironija, kartais ironizuojama ir pati ironija, o Liudviko penkeri metai praleistų kasyklose vien dėl trijų sakinių, kurie turėjo būti pokštu, atrood jam nebuvo nei labai reikšmingi, nei svarbūs.
Tai pirmoji Milano Kunderos knyga, kurią man teko skaityti, bet jaučiu, kad ji tik vidutiniška. Gal tiesiog reikėjo man skaityti kokią kitą šio autoriaus knygą.