Umberto Eco: Tobulos kalbos paieškos Europos kultūroje
Vakar baigiau skaityti pirmą mokslinę Umberto Eco knygą, su kuria man teko susidurti. Iki šiol skaičiau tik grožines šio autoriaus knygas (Rožės vardas, Baudolinas, Fuko švytuoklė), o jose mane labiausiai žavėjo būtent labai detalus istorijos pasakojimas su labai puikiai atskleistu viduramžių gyvenimu ir mąstymu. Kaip teigia pats Umberto Eco, rašydamas Rožės vardą, kurio veiksmas vyksta vienuolyne, jis pirma nusibrėžė šio vienuolyno planus, ir tas vienuolynas ilgai gyveno jo mintyse, kol jis buvo perkeltas ant popieriaus: gerai apmąstytos detalės ir sudaro kūrinio pagrindą.
„Tobulos kalbos paieškos“ yra mokslinė knygą apie minties apie tobulos kalbos egzistavimą raidą Europoje. Ji pradedama nuo Senojo Biblijos testamento aiškinimų apie tai, kas turėtų būti tobula kalba (ar tai kalba, kuria Dievas kalbėjosi su Adomu? ar tai kalba, kuria bendravo visi žmonės iki Babelio?) Vėlėeniais amžiais buvo žavimasi hebrajų kalba ir ji laikyta tobula, nes žydai yra išrinktoji tauta, po to vėl viskas keitės, vertėsi žemyn galva, iškilo nacionalinės valstybės su nacionalinėmis ambicijomis, kai kiekviena tauta teigė, jog jos kalba yra tobuliausia. Itin įdomi buvo ir filosofinio supratimo apie tai, kas yra tobula kalba raida: pradžioje tobulumas buvo tapatinamas su universalumu, t.y. tobula kalba galėtų kalbėti visų tautų žmonės ir ją puikiai suprasti, o vėliau atvirkščiai, buvo manoma, jog tobula kalba yra skirta tik keliems išrinktiesiems, kurie ją gali suprasti (iš čia kilę ir slaptieji judėjimai, masonizmas ir panašiai).
Iš tiesų, apie viduramžių mąstytojus iki šiol žinojau labai mažai, o mano mintyse jie atitiko „tamsiųjų amžių“ žmonių stereotipą (na, negi iš tų tamsuolių galima tikėtis kokių nors itin protingų minčių…), tačiau Emberto Eco knygos visa tai sugriovė, ir susidariau nuomonę, jog jie ne ką mažiau iš kelmo spirti nei šiuolaikiniai mokslininkai ir mąstytojai. Dar daugiau, kadangi jie veikė žymiai sudėtingesnėmis sąlygomis, kai juos galėjo persekioti dėl savo įsitikinimų, ar juos tykojo koks nors maras ir badas, jie turbūt verti netgi didesnės pagarbos.