Sigmund Freud: Psichoanalizės įvadas
Pabaigiau skaityti S.Froido paskaitų konspektus apie psichoanalizę. Kadangi tai paskaitų konspektai, tai jie labai lengvo stiliaus, su daug pavyzdžių, nors ten į galą prasidėjo gauruoti išvedžiojimai apie libido ir ego santykius, kurie man kaip neišsilavinusiam psichologijos srityje buvo ganėtinai sudėtingi ir ne itin įtikinantys.
Psichoanalizės įvadas pradedamas išsamiu pasakojimu apie riktus („riktas“ – tai toks reiškinys, kai norint pasakyti viena, netyčia pasakoma kita, arba kai netyčia įterpiamas koks nors nebūdingas žodžiui garsas ar panašiai). Psichoanalizės mokymas apie riktus remiasi tuo, jog žmogaus pasąmonė norėjo pasakyti skirtingą dalyką nuo to, ką buvo suplanavusi sąmonė, todėl atsitiko konfliktas tarp jų ir žmogus galėjo kalbėdamas suklysti.
Vienas įdomiausių skyrių man buvo skyrius apie sapnus. Patys sapnai atlieka „miego saugotojo“ funkciją – jie bando patenkinti žmogaus poreikius, dėl kurių žmogus negali ramiai miegoti. Todėl itin išalkę žmonės dažnai sapnuoja maistą ir taip bent sapne patenkina savo poreikius. Gilesnė sapnų analizė remiasi į visokius sąmonės ir pasąmonės konfliktus, nes sąmonė cenzūruoja kai kurias idėjas (dažniausiai seksualumo), tad sapnai būna iškraipomi ir poreikių (vėlgi dažniausiai seksualinių) pateikiamas simboliais ir iš pirmo žvilgsnio mažai ką turi bendro su pagrindine sapno idėja. Čia aišku prasideda visas „froidiškumas“, kai bet kuris sapnas gali būti paaiškintas labai perversiškomis seksualinėmis idėjomis (incestas, kastracijos baimė, dar krūvos visokių bjaurių dalykų). Kuo toliau tuo gauruočiau.
Galiausiai dar yra skyrius apie neurozes, kuriame apibrėžiama libido ir ego konflikto idėja, kuri man pasirodė per ne lyg sudėtinga, bet nesu šio reikalo specialistas. Kad ir kaip ten bebūtų, knyga tikrai naudinga ir įdomi, jau vien dėl to, kad ji padarė didelę įtaką pasaulio (psichoanalizės) mokslui.