Mokslinis vyriškumas
Jau antra diena kaip atostogauju, klausydamas Bethoveno simfonijų, kurias kelias dienas galima parsisiųsti iš BBC svetainės. Tikėtina, kad mano dienoraščio rašymas kelias ateinančias savaites prislops, o ypač už savaitės, kai atitrūksiu nuo interneto, nes važiuosiu pajūrin.
Pradėjau skaityti Elisabeth Badinter knygą „XY. Apie vyriškąją tapatybę“, kurioje nagrinėjama vyriškumo tema. Kol kas dar perskaičiau ne itin daug, bet knyga tikrai mane sudomino. Autorė teigia, jog vyriškumas dažnai yra ne įgimtas, o priklauso nuo auklėjimo, negana to, pats vyriškumas skirtingose tautose ir skaitingais laikotarpiais yra suvokiamas skirtingai: antai prieš kelis šimtmečius buvo visai natūralu, jog vyras verktų, o kai kuriose Afrikos tautelėse švelnumas ir taikingumas yra vyriška savybė. Mintis, jog vyriškumas yra tai, kas nebūtinai natūralu yra grindžiama tuo, jog berniukus dažnai reikia mokyti būti „vyriškais“: juk tėvai dažnai sako „būk vyras, neverk, nebijok“, tuo tarpu retai mergaitėms sakoma „būk moteris“
Dar mane sudomino ir skyrius apie prenatalinį (emm… prieš gimimą?) lyties vystymąsi: teigiama, jog jeigu vystantis gemalui neįsikiša testosteronas, gemalas įgauna moteriškąją lytį – iš to kaip ir išeitų, jog moteriškoji lytis yra lytis „pagal nutylėjimą“ (nors gal čia nieko ir keisto, juk gemalas vystosi moteriškų hormonų apsuptyje moters įsčiose). Autorė teigia, jog berniuko vystymasis dar negimus yra kova už tai, kad jis įgautų skirtingą lytį.
Pasirodo ir pati lyties sąvoka nėra tokia paprasta. Egzistuoja bent keturios lyties sąvokos: genetinė lytis (skiriama pagal tai, ar žmogus turi XX chromosomas (moteris), ar XY chromosomas (vyras)), gonadinė lytis, lytis atskiriama pagal išorinius organus ir lytis, įrašyta žmogaus pase. kartais būna ir taip, jog visos šios lytis nesutampa. Bet dar perskaičiau tik apie ketvirtadalį knygos, tad plačiau apie tai vėliau ;)