Religinis pakantumas
Šios dienos sumos mišiose Vilniaus arkikatedroje mane su Indraja nustebino viena malda, kuri atrodė labai netinkanti prie šiuolaikinės katalikybės siekių ir požiūrio. Būtent bendruomeninės maldos metu, kai po pamokslo ir „Tikiu“ į įvairius maldavimus bendruomenė atsiliepia žodžiais „prašome tave, Viešpatie“ nuskambėjo prašymas, kad žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys priimtų tikrąjį tikėjimą. Šis prašymas skambėjo itin keistai jau vien dėl to, jog pamokslo metu buvo užsiminta apie teroristų atakas Londone, o kadangi terorizmas dažnai siejamas su islamo fundamentalizmu, toks netiesioginis krikščionybės iškėlimas kitų religijų atžvilgiu (nes juk žydai, mahometonai ir kiti nekrikščionys klysta, tad prašoma, jog jie atsiverstų į tikrąjį tikėjimą) nelabai skatina skirtingų tikėjimų žmonių pakantumą vieni kitiems. Popiežius Jonas Paulius II-asis pagarsėjo tuo, kad bandė suvienyti skirtingų konfesijų tikinčiuosius, nesistengdamas atversti jų į katalikybę, o pripažindamas, kad visos religijos turi daug bendro: tik jam vienam pavyko sukviesti tiek daug skirtingų tikėjimų dvasininkų vienu metu melstis už taiką. Juk nors kelių užkopti į kalną yra daug, bet pats kalnas tėra vienas. IMHO aišku.