Sigitas Parulskis: Nuogi drabužiai
Jau senokai norėjau paskaityti kokią nors Sigito Parulskio knygą. Ir visai neseniai paskaičiau. Dabar net nežinau, ar Parulskis visada toks apgailėtinai sarkastiškas, ar čia tokia nuotaika knygoje „Nuogi drabužiai“ sukelta jo skyrybų. Daugumoje knygoje surinktų esė stilius toks, jog primena įmantrias prisigėrusio žmogaus įžvalgas, kurios gali atsirasti galvoje tik tada, kai atsistoti nebepajėgi, tad tenka mąsliu žvilgsniu žiūrėti į butelio likutyje žaidžiančius šviesos atspindžius ir jaustis vieninteliu genijumi, kurio niekas nesupranta. Tiesa, Parulskio rašymo stilius įdomus tuo, kad jame pilna netikėtų minčių vingių, sudėtingų išsireiškimų, palyginimų, citatų, tačiau visa tai perskaičius nepalieka jausmas, kad po tomis įmantrybėmis turėjo būti kažkokia labai akivaizdi prasmė, bet kuo labiau stengiesi tą prasmę užčiuopti, tuo dažniau imi galvoti, kad prasmės iš tiesų ten nebuvo, o visas tas įmantrumas ir buvo tam, kad pridengtų šią nuogybę.
Nors ten, kur Parulskis nėra ciniškas, ten kur žavisi kitais, kur gerbia aplinkinį pasaulį, jo mintys man patiko. Gal paauglystėje būtų patikęs ir cinizmas, bet man atrodo, jog ciniškumas man nebepatinka, nes jis dažniausiai slepia paprasčiausią neišmanymą.
Kita vertus, ši knyga visgi kažkokius jausmus sukėlė, nors tie jausmai ir tėra šioks toks bjaurėjimasis autoriumi, jo mintimis: šiuolaikiname pasaulyje tai gal ne toks jau ir dažnas reiškinys, tad turbūt reikėtų pripažinti, jog Parulskis rašyti moka. Tik galėtų jo mintys būti artimesnės manoms, kad galėčiau žavėtis jo talentu.