Kelionių troleibusais makroekonomika
Kaip turėtų kisti pervežtų keleivių troleibusais skaičius didėjant žmonių pajamoms? Prisimenu, jog dar mokykloje viešojo transporto pavyzdys buvo vartojamas kaip blogesnės prekės iliustracija (ekonomistų terminais, blogesnė prekė yra tokia prekė, kurios suvartojimas mažėja, didėjant gyventojų pajamoms, arba kitaip tariant, tos prekės pajamų elastingumas yra neigiamas). Bent jau tuo metu toks požiris buvo argumentuojamas tuo, jog žmonėms daugiau uždirbant, vis daugiau jų nusipirks savas mašinas ir nesinaudos viešuoju transportu, kuris nėra toks patogus, kaip nuosava mašina.
Todėl šiandieną mano akys užkliuvo už Eltos žinutės, kuri skelbė, jog per aštuonis šų metų mėnesius, lyginant su praėjusių metų aštuonių mėnesių laikotarpiu, pervežtų troleibusais keleivių skaičius Lietuvoje padidėjo 7,5 procento. Ir visa tai nepaisant to, jog bent jau Vilniuje per pastaruosius metus buvo padidintos troleibusų paslaugų kainos. Nors, tiesa, Kaune mikroautobusai padidino savo kainas ne ką nemažiau, tad galima tikėtis, kad dalis keleivių vietoje mikroautobusų rinkosi troleibusus. Bet skaičiai visgi rodo, jog Vilniuje troleibusų keleivių augimas buvo spartesnis nei Kaune (atitinkamai 7,8 ir 6,6 procento). Kadangi Vilniuje ekonomikos augimas spartesnis nei Kaune, tai lyg ir peršasi išvada, jog troleibusų keleivių skaičius visgi tiesiogiai proporcingas ekonomikos augimo tempams (pagal šiuos duomenis, jis auga netgi sparčiau nei bendrasis vidaus produktas, o tai pagal ekonomikos teoriją reikštų, jog kelionės troleibusu yra netgi šiek tiek prabangos prekė).
Bet visi šie samprotavimai tik parodo, jog plika ekonomikos teorija negalima remtis aklai, nes realiame pasaulyje veikia ne vienas veiksnys (toks kaip „padidėjo gyventojų uždarbis“), o daugelis veiksnių, kurie visaip susimaišę ir nulemia kaip pakis vienos ar kitos prekės paklausa. Jeigu priverstume kitas sąlygas nesikeisti, o gyventojų pajamas padidintume, tai gal ir pastebėtume, jog troleibusų keleivių sumažėjo, nes jie persėdo į mašinas (ar bent jau jų padidėjo ne tokiu dideliu dydžiu, kiek buvo padidintos gyventojų pajamos), bet realiame gyvenime to padaryti neįmanoma. Kas iš tikrųjų buvo svarbiausias veiksnys, nulėmęs troleibusų keleivių pagausėjimą? Sunku pasakyti be didesnės analizės, bet tai galėjo būti susiję ir su nedarbo mažėjimu (atsirado daugiau dirbančių žmonių, tad vis daugiau darbuotojų kiekvieną dieną turi važinėti į darbą), o gal netgi ir su tuo pačiu pajamų padidėjimu (padidėjus pajamoms, daugiau žmonių nusiperka bilietus ir nebevažiuoja „zuikiais“ – jeigu keleivių kiekio skaičiavimo metodika susijusi su troleibusų parkų pajamų stebėjimu, tai čia atsirastų keleivių padidėjimas), o gal tiesiog efektyviau dirba kontrolieriai (vėlgi, kontrolierių prielaida galioja tuo atveju, jeigu keleivių kiekis yra skaičiuojamas pagal gaunamas troleibusų parkų pajamas). Ekonomikos problemos dažnai neturi vieno tikslaus atsakymo, o tuo jos ir yra įdomios.