Vaistų rinkos ypatumai (2)
Tęsiant vaistų rinkos temą, mano mintys šiuo klausimu.
Žvelgiant labai paprastai, gali pasirodyti, jog rinka veikia neefektyviai, nes tiems, kuriems reikia gydymo, jo negali gauti. Bet tam yra dar paprastesnė priežastis – norintieji gauti gydymą, jo negauna, nes jis yra per brangus. Dėl šio gydymo brangumo netgi negalima kaltinti gobšių farmacininkų, ar lupikautojų vaistinių pardavėjų – gydymas yra brangus, nes brangiai kainuoja jį pagaminti (į gamybos kaštus įeina ir atradimo kaštai, kurie šiuo atveju yra itin dideli). Farmacijos bendrovės neturi neišsenkamų pinigų šaltinių, todėl, veikiamos laisvosios rinkos jėgų, stengiasi išrasti tokius vaistus, kurie būtų pelningiausi, o tai dažniausiai reiškia, jog tie vaistai padėtų daugiausiai žmonių (aišku yra galimas ir ekstremalus variantas, kai vaistai atrandami ligai, kurios vienintelis sergantysis pasaulyje yra Bilas Geitsas, bet to tikimybė ganėtinai nedidelė, nors realiame pasaulyje irgi pasitaiko – būtent todėl išrandama mažiau vaistų sergantiems kokia nors maliarija, kuri paplitusi beturtėje Afrikoje, nei erekcijų strikimus gydančių vaistų, kurie populiarūs turtingoje JAV).
Taigi, atrodytų, jog viskas sutvarkyta taip, kaip ir turėtų būti: farmacijos kompanijos visada stengiasi savo lėšas panaudoti taip, kad būtų maksimizuota jų atrandamų vaistų nauda visuomenei. Tad ar reikia vyriausybei kištis į šią sistemą? Tai ne toks jau lengvas klausimas, į kurį norint atsakyti reikia žinoti ir kokios yra vyriausybės lėšų panaudojimo alternatyvos. Iš esmės šiuo atveju vyriausybė perka tam tikrą paslaugą – vaisto išradimą, tad reikia svarstyti ir kiek ši paslauga yra naudingesnė visuomenei nei kitos paslaugos, kurias gali už tas pačias lėšas nupirkti vyriausybė. Gal būt visuomenės gerovė padidėtų daugiau, jeigu būtų išrasti ne vaistai, o pastatytas koks šimtas mokyklų? O gal už vis geriausia būtų, jeigu vietoje to, kad vyriausybė leistų pinigus vaistų subsidijoms, ji sumažintų mokesčius, ir taip mums patiems leistų nuspręsti, ką mes norime daryti su šiuo puse milijardo dolerių, kurie atsirastų mūsų kišenėse?
Tiesa, čia turbūt neturėtų būti pamirštamas ir moralės klausimas. Visada, kai ekonominiai klausimai sukasi apie ligas, mirtį ir panašius dalykus, ekonominė teorija atrodo subyra, ir imamasi lėšas skirstyti remiantis kitomis kategorijomis. Jeigu šiuo atveju tie tūkstantis žmonių, sergantys itin reta liga būtų labai aršūs, reikalaudami, kad vyriausybė mokėtų už jų gydymą, galimas dalykas, kad jie jį ir gautų. Politikai nenori atrodyti rinkėjų akyse, jog jie nepadeda sunkiai sergantiems, o tuo labiau, jog jie verčia sergančiuosius mirti be (bent teoriškai) galimo gydymo. Situacija gal šiek tiek panaši į Prancūzijos fermerių situaciją: nors Prancūzijoje fermeriai sudaro tik kelis procentų gyventojų, bet jie reikalauja itin didelės paramos iš Europos sąjungos ir vyriausybės, grasindami blokuoti kelius. Ir tenka visuomenei „dėl šventos ramybės“ jiems nusileisti, nors dėl kelių triukšmą keliančių procentų fermerių, likusieji 98 procentai visuomenės gyvens šiek tiek vargingau, nes turės mokėti didesnius mokesčius.