Sprendimų priėmimo klaidos
Visas sausio mėnesio Harvard Business Review numeris skirtas sprendimų priėmimo temai. Sprendimų priėmimas yra labai svarbus versle (svarbiau už tai gal tik gali būti sprendimų įgyvendinimas ;) ir su juo susiduriama kiekvieną darbo dieną, tačiau nepaisant to sprendimų priėmimo procese neišvengiama daugybės klaidų. Apie dažniausiai pasitaikančias klaidas, ir kaip jų išvengti, rašoma straipsnyje „The Hidden Traps of Decision Making“.
Taip jau yra, kad mes labai daug reikšmės suteikiame pirmai informacijai, kurią sužinome apie mus dominantį klausimą – kitaip tariant, pirmas mūsų susidarytas įspūdis apie problemą mums atrodo pats teisingiausias. Jeigu būtų užduodamas klausimas „ar Turkijoje yra daugiau nei 35 milijonai gyventojų?“, o tuoj po šio klausimo to paties žmogaus paklaustume, kiek, jo manymu, žmonių gyvena Turkijoje, jo atsakymui didelę įtaką darys anksčiau paminėtas 35 milijonų skaičius: tyrimais nustatyta, jog jeigu vietoj 35 milijonų paminėsime 100 milijonų, tai žmonės, atsakinėdami antrą klausimą manys, jog Turkijoje yra daugiau gyventojų nei tie, kuriems buvo paminėtas 35 milijonų skaičius. Preš tai paminėta bet kokia informacija apie Turkijos gyvenojus tampa „inkaru“, kuris vėliau įtakoja žmogaus sprendimus. Tokiu inkaru gali tapti ir bet kokie ankstesni įvykiai ar tendencijos – iš dalies dėl to žmonės galvoja, jog jeigu akcija brango praeityje, tai ji ir turėtų brangti ateityje,arba jeigu nekilnojamas turtas brango, tai jis turi brangti ir toliau. Norint priimti sprendimą, atsiribojant nuo tokių „inkarų“ (kurie gali būti visai nesąmoningi), patariama apie problemą pagalvoti pačiam, prieš ieškant ekspertų nuomonės, problemą bandyt apžvelgti iš įvairių perspektyvų, o klausiant kieno nors nuomonės, reikia kuo mažiau atskleisti savąją (t.y. geriau klausti „kiek verta X kompanija?“ vietoj „ar kompanijos X akcijos kainuoja ne per pigiai?“).
Priimdami sprendimus žmonės dažnai neadekvačiai vertina esamą padėtį (status quo): juk atrodo taip sunku kažką keisti, o jeigu imsiesi kokių nors veiksmų, tai gali padaryti kokių nors klaidų ir viską dar pabloginti. Pastebėta, jog jeigu žmonės paveldi kokios nors kompanijos akcijų, kurių patys nebūtų jokiu būdu pirkę, tik labai retas jų parduoda šias akcijas: o gal visgi viskas su tomis akcijomis bus gerai; priimti sprendimą „parduoti“ yra tiesiog per sunku. Lygiai taip pat, vienai kompanijai perimant kitą, labai dažnai delsiama daryti pakeitimus perimtos kompanijos valdyme: atrodo, jeigu darysi viską palengva, tai viskas gausis lengviau ir bus išvengta klaidų, tačiau dažniausiai tie pokyčiai būna tokie nedideli, kad blogas status quo išlieka amžinai. Tam kad išvengti esamos padėties perdėtai gero vertinimo dažnai užtenka paklausti savęs, ar rinktumeisi tokį kelią, kuris vestų link status quo, jeigu dabartinė situacija nebūtų status quo. Kitaip tariant, ar pirktum šias akcijas, kurios yra tavo portfelyje nuo senų laikų, jeigu jų neturėtum?
Dar viena kliūtis sėkmingam sprendimų priėmimui yra nenoras pripažinti praeities klaidų. Dažnai būna labai sunku parduoti akciją, kuri neša nuostolį, o kompanijos skiria daug pastangų pagerinti darbuotojo darbą, nors gal to darbuotojo iš viso nevertėjo priimti į kolektyvą. Panašiai elgiamasi ir bankuose: skolininkui susidūrus su sunkumais dažnai dar papildomai jam paskolinama pinigų, tikintis, jog tai padės jam atsistoti ant kojų ir grąžinti pradinę paskolą – kartais tai pasiteisina, tačiau dažniausiai tai tik papildomas pinigų švaistymas. Šios klaidos dažniausiai atsiranda kompanijose, kuriose stipriai baudžiama už klaidas: darbuotojai, nenorėdami pripažinti klaidų (ir būti griežtai nubausti) vis dar įvairiais būdais bando atitaisyti situaciją, kai geriausia tokiais atvejais būtų pripažinti, jog ši situacija beviltiška ir imtis ko nors naujo. Manoma, jog geriausiai tokias situacijas gali išspręsti pašalietis, galintis pažiūrėti į viską „šviežiomis akimis“, bei nebijantis būti apkaltintas dėl ankstesnių sprendimų. Kai patenki į duobę, geriausias sprendimas būtų bent jau nustoti kastis giliau.
Dar viena bėda: kai jau esi susidaręs nuomonę, žymiai daugiau svorio suteiki argumentams, kurie ją palaiko, o prieštaraujančius argumentus linkstama nuvertinti ir į juos kreipti mažiau dėmesio. Manoma, jog dažnai pasąmoningai žmonės priima anksčiau nei supranta kodėl jie juos priėmė, tad kai jau sprendimas būna priimtas pasąmonėje, ieškoma argumentų, kurie jį paremtų. Be to, juk natūralu, jog mums sukelia didesnį įspūdį tai, kas mums patinka (t.y. suderinama su mūsų nuomone), nei tai, kas nepatinka (nesuderinama su mūsų nuomone). Išvengti šios klaidos galima kiekvienam argumentui bandant sugalvoti kontraargumentą, arba paprašant kokio nors gerbiamo asmens pabūti velnio advokatu (jeigu asmens nuomonė negerbiama, tai nepadės, nes tiesiog nebus klausoma argumentų). Kai visi visada besąlygiškai pritaria, dažniausiai kažkas būna ne taip.
Visas šias kliūtis sėkmingam sprendimų priėmimui apima problemos formulavimo subtilumai. Ar nepasikeistų noras dalyvauti loterijoje, jei vietoje „bus išlošti netgi trys automobiliai“ būtų teigiama „999 997 bilietai nieko nelaimės“? Tam, kad susidarytų objektyvus situacijos vaizdas, reiktų užsiduoti sau abu klausimus ir pasitikrinti, ar sprendimas dalyvauti loterijoje ar ne liks nepakitęs.
Galų gale darant prognozes yra labai sunku prognozuoti tikimybes – mes tam tiesiog nepritaikyti. Tarkime, jog prognozuoju, kad šiais metais yra 30 procentų tikimybė, jog vasarą temperatūra pakils virš 30 laipsnių. Praėjo vasara, temperatūra tiek laipsnių nepasiekė: ar mano prognozė išsipildė? Tam, kad atsakyti į šį klausimą, reiktų stebėti nemažai tokių mano metinių prognozių ir bandyti išvesti kokius nors vidurkius, bet tai neįmanoma, nes 30 procentų tikimybę aš prognozavau tik šiems metams. Kita vertus, net kai tikimybes galima realiai stebėti, jas suvokti sunku: štai kodėl kai kurie žmonės bijo skraidyti lėktuvu (nors tikimybės teigia, jog tai sunku, bet jas sunku įvertinti, nes kartu veikia ir emocijos), o pagyvenę žmonės, klausantys kriminalinių kronikų per radiją, mano, jog tikimybė kasnakt būti apiplėštam, jeigu eisi neapšviestu skersgatviu, labai artima vienetui.