Vilniaus getas
Vakar su Indraja žiūrėjome filmą „Vilniaus getas“. Man patiko. Ir ypač už širdies griebiančios dainos, kurias atlieka Judita Leitaitė.
Filmas gal kiek nustebino tuo, jog skirtingai nei kituose filmuose apie žydų genocidą, šiame filme visiškai nesijautė vokiečių žiaurumo. Tikriausiai dėl to, jog budelių vaidmuo atitenka lietuviams ir patiems žydams. Visame filme turbūt tėra trys vokiečiai: vienas iš jų yra menui jautrus jaunas vokiečių karininkas, ir du jo kvaili, visur jį sekiojantys pavadiniai. O kadangi vokiečių nedaug, jie genocidą daro kitų rankomis.
Daugiausiai minčių sukelia žydų geto vadovas, kuris pats yra žydas, ir turi spręsti neišsprendžiamas moralines problemas: tarkim, ar teisinga į mirtį pasiųsti keturis šimtus senių, kad būtų išgelbėta arti dviejų tūkstančių žydų, kurie dar pajėgia išgyventi? Aišku, tragedija tame, jog patys žydai nesupranta, jog vadovams reikia spręsti tokias dilemas ir smerkia jų veiksmus. Vien dėl to, kad nematai viso vaizdo, labai lengva neteisingai teisti žmogų.
O visos tos tragedijos fone skambančios dainos – vien dėl jų verta nueiti į kiną.