James Collins, Jerry Porras: Taip kuriama amžiams!
Prieš kokius dvejus metus esu skaitęs Collins knygą „Nuo gero prie puikaus“, kurioje aprašomi jo darytų tyrimų rezultatai: autorius bandė aiškintis, kodėl vienos kompanijos padaro pažangą, o kitos – ne. „Taip kuriama amžiams“ yra jo šiek tiek anksčiau daryto ilgaamžių kompanijų tyrimo rezultatas.
Visas knygos išvadas tikrai galima sutalpinti į vieną pastraipą: sėkmingų ilgaamžių kompanijų vadovai retai būna charizmatiniai, jie diegia kompanijos vertybes darbuotojams ir siekia, jog tos vertybės išliktų net pasikeitus kompanijos vadovams; sėkmingos ilgaamžės kompanijos turi viziją, pagal kurią formuojamos kompanijų vertybės, kurios nesikeičia šimtmečiais (vizija turi būti išreiškiama labai paprastai, kaip Disney kompanijoje: linksminti žmones); nepaisant to, jog vizija ir vertybės šiose kompanijose nesikeičia, pati kompanija nuolat turi ieškoti būdų, kaip atsinaujinti ir prisitaikyti prie kintančios aplinkos (tarkim ta pati Disney turi ieškoti vis naujų būdų kaip linksminti žmones, bet niekada neturi pamiršti, jog ji egzistuoja būtent tam, kad linksmintų, o ne, kad, tarkim, didintų investicijų grąžą akcininkams). Be viso to, dar sėkminga kompanija turi turėti iškeltą aiškų, drąsų ir konkretų tikslą, kurį ji nori pasiekti: tai gali būti tikslas tapti didžiausia kompanija savo srityje arba tikslas naują technologiją priartinti prie vartotojų, arba dar kas nors itin ambicingo.
Iš esmės, visa tai būtų galima apibendrinti taip: sėkmingos ir ilgaamžės kompanijos turi viziją, vertybes ir tikslus, ir fanatiškai jų laikosi, todėl ir ilgai išlieka sėkmingomis. Vien vizijos ir vertybių deklaravimas, be nuolatinio gyvenimo jomis, nieko kompanijoje nepakeis.
Tiesa, ši knyga gal būt gali nustebinti tuo, jog čia lyg ir tapatinamos sėkmingumo ir ilgaamžiškumo sąvokos. Galima būtų dėl to ginčytis, nes visgi ilgaamžiškumas nereiškia pelningumo, arba dar kokio nors kitokio sėkmingumo mato (bet vėlgi, turbūt per daug žiūriu iš akcininko, o ne iš darbuotojo pusės).
Tarp kitko, vienas mane labiausiai erzinančių Goldratt serijos knygų bruožų yra tas, jog jose labai dažnai naudojamos keistos metaforos, kurios ne tik kad nepadeda suvokti esmės, bet dar ir viską supainioja. Net nežinau, ar tai vertimo klaidos, ar čia autorių kaltė. Štai, kad ir šioje knygoje, charizmatiniai vadovai vadinami „laiko sakytojais“, o tie, kurie kūrė kompanijų vertybes ir kultūrą – „laikrodžių gamintojais“. Tokia metafora man nelabai ką sako, kol jos esmė nepaaiškinama keliasdešimtyje puslapių (nors ir dabar manau, jog buvo galima surasti kokį nors aiškesnį palyginimą), dar blogiau – ji knygoje kartojama kokius penkiasdešimt kartų, nes ji yra viena pagrindinių knygos minčių.