Viktor Frankl: Man’s Search for Ultimate Meaning
Į perskaitytų knygų sąrašą neseniai įrašiau dar vieną Viktoro Franklio knygą. „Galutinio tikslo paieškos“ yra grynai mokslinė knyga, kitaip nei „tikslo paieškos“, kurioje didžiausią įspūdį daro autoriaus gyvenimo prasmės paieškos Aušvitzo koncentracijos stovykloje.
„Galutinio tikslo paieškose“ kritikuojama psichoanalizė, ir ypač aklas jos taikymas, teigiama, jog psichoanalizės metodai nužmogina žmogų, paversdami jį tik mechanišku instinktų tenkintoju. Franklis mano, jog sąmonė yra kažkas daugiau nei tik valdomas pasąmonės žaisliukas.
Franklis taipogi iškelia idėją, jog kiekviename žmoguje slypi noro suvokti pasaulio esmę pradas. Nors Franklis tai vadina religija, jis sutinka, jog tai galbūt gali atstoti ir mokslas, bet jis pastebi, jog net ir didžiausi ateistai turi tam tikrų prietarų. Franklio nuomone, šiuolaikinis egzistencinis vakuumas (rašoma apie pokario laikus), kuris dažnas tarp jaunimo yra šio religinio prado užgniaužimo pasekmė. Jeigu pagal Froidą užgniaužtas libido gali sukelti neurozę, tai pagal Franklį, užgniaužtas religio irgi gali sukelti psichologinių problemų.
Tikėjimas ir religijos poreikis yra žymiai sudėtingesnis dalykas, nei libido, nes religinis jausmas nėra sąmoningas. Tam, kad tikėtum, turi priimti tikėjimą kaip vaikas, neieškodamas protu suvokiamų paaiškinimų. Kaip kad niekas negali įsakyti žmogui juoktis (kad prajuokintum, reikia papasakoti linksmą istoriją), taip ir negalima įsakyti žmogui tikėti – reikia, kad šį jausmą jis pergyventų pats. Todėl ir psichologinių problemų, susijusiu su religinio jausmo užspaudimu, gydymas nėra lengvas.