Dienos pabiros
Keletas pastarųjų dienų straipsnių, kurie patraukė mano akį:
- Mano kolega Donatas užduoda vertą diskusijų klausimą apie socialiai atsakingą (bet politinį) investavimą. Manyje giliai gyvenantis liberalistas lyg ir nemato nieko blogo investicijose į Rusiją – net jeigu šiomis investicijomis skatinama Rusijos galia, kuri vėliau gali atsisukti prieš pačius investuotojus, tai nereiškia, jog investuoti į Rusiją nereikėtų. Tiesiog darant investicinį sprendimą reikėtų atsižvelgti ir į tai, jog galų gale tų investicijų grąžos teikiamais privalumais gali ir nepasinaudoti, nes Rusija bus per daug galinga, kad kažką paliktų ir „smulkiesiems investuotojams iš Vakarų“. Kitaip sakant, investuoti galima, tik reikia prisiminti, jog investavimo partneris nėra patikimas, ir visa tai gali atsisukti prieš tave patį. Investicijų boikotu čia vargu ar ką pasieksi – jei ne Vakarų kapitalas, kas nors kitas (Kinija? kitokios „rogue petrol states“?) imsis tokio projekto finansavimo, jeigu bus tik užtikrinama pakankama grąža.
- New York Times rašo apie Zimbabvėje siautėjančią infliaciją (RR). Šiuo metu ten tuoletinis popierius kainuoja 417 Zimbabvės dolerių – čia kalbama ne apie rulonėlį, o apie dvi jo skiauteles, mat visas rulonėlis kainuoja 145 tūkstančius Zimbabvės dolerių (beveik du litus). Zimbabvės infliacija siekia apie 1000 procentų per metus, kas reiškia, jog kasmet kainos padidėja dešimteriopai. Jeigu turi grynų, ir tau ko nors reikia, juos geriausia išleisti tuojau pat, nes rytoj jų perkamoji galia bus bent 5-iais procentais mažesnė.
- Christian Science Monitor rašo, jog Kinijoje pradeda trūkti darbo jėgos. Darbo jėgos trūkumas pradėjo reikštis didesniais atlyginimais darbininkams, o kadangi kartu didėjo ir žaliavų kainos, tekstilės sektoriuje Indijos ir Bangladešo prekės tapo pigesnės net už Kinijos produkciją. Didėjant pragyvenimo lygiui Kinijoje, padidėjo ir paslaugų sektoriaus darbuotojų paklausa, o kadangi darbas paslaugų sektoriuje yra lengvesnis ir labiau pageidaujamas, sunkiau tampa rasti darbininkų pramonės įmonėms. Tiesa, tai dar nereiškia, jog Kinijos eksporto apimtys greitu metu gali sulėtėti. Kinija paskutiniais duomenimis vis dar auga apie 10 procentų per metus.
- The New Yorker rašo apie naują finansinę išvestinę priemonę, kuri greitai pasirodys Čikagos biržoje: ateities sandorius, kurie bus susieti su dešimties didžiausių JAV miestų būstų kainomis. Taigi, jeigu išleidote kokius 1,5 milijono dolerių pirkdami namą ir norite apsisaugoti nuo būsto kainos kritimo, galite parduoti ateities sandorį, kuris jums atneš finansinį pelną, jeigu būstų kainos kris. Kita vertus, jeigu tikitės, jog būstų kainos kils, galite pirkti ateities sandorį ir tikėtis pelno, kainoms iš tiesų pakilus. Jeigu ši ateities sandorių rinka veiks tinkamai, ji leis negalintiems rizikuoti žmonėms (tarkim tiems, kas turi didžiules būsto paskolas) perduoti savo rizikas tiems, kas nori jas prisiimti (spekuliantams nekilnojamu turtu).
- Praėjusį savaitgalį mirė vienas garsiausių ekonomistų John Kenneth Galbraith. New York Timesgalima rasti išsamų nekrologą (RR). Galbraith buvo tas ekonomistas, kuris pirmasis teigė, jog per reklamą kompanijos gali priversti vartotojus pirkti tokius produktus, kurių jiems nė nereikėjo. Jo populiariausiame veikale „The Affluent Society“ rašoma apie tai, jog JAV yra per daug dėmesio skiriama vartojimui, o vartojimo paskolos ir privataus vartojimo skatinimas veda prie didesnės infliacijos ir nereikalingų produktų gamybos. Visgi Galbraith išliko vienu didžiausių liberaliųjų ekonomikos mąstytojų XX-ame amžiuje.
- Marginal Revolution dienoraštyje teigiama, jog Indija galėtų efektyviau valdyti savo valiutos atsargas, ir vien tai pridėtų apie 1-1.5 procento papildomo augimo jos ekonomikai – maždaug dvigubai tiek, kiek Indija šiuo metu kasmet išleidžia sveikatos apsaugai. Teisingai investuoti atliekami 100 milijardų dolerių galėtų daryti stebuklus.
- Be to, sužinojau, jog Air Baltic pradeda skraidyti į Tbilisį ir Baku ir pirmą kartą skaičiau vikipediją žemaitiškai.