Duonos puskepalių ekonomika
Vienas šio dienoraščio skaitytojas klausia:
Moksliuk, paaiškink straipsnyje, kodėl perkant “Maximoje” Vilniaus (juodos) duonos puskepalį reikia mokėti dviem centais daugiau nei perkant du tos pačios duonos ketvirčius (puskepalis – 1,94 Lt; ketvirtis – 0,96 Lt)?
Paprastai už didesnę talpą reikia mokėti mažiau, tą parodo Coca-Colos buteliai ar ekonomiškos (didesnės) skalbimo miltelių pakuotės. Kodėl čia paradoksas?
Turiu tokią teoriją, jog iš tikrųjų du ketvirčiai tos pačios duonos nėra lygiai ta pati prekė, kaip kad puskepalis duonos: nors šios dvi alternatyvos beveik tobulai pakeičia viena kitą, bet tam tikri skirtumai yra. Jeigu man reikia puskepalio duonos, vargu ar svarstysiu pirkti ją dviem ketvirčiais – žvilgtelėjęs į kainas, pagalvosiu, kad ketvirtis kainuoja maždaug dvigubai pigiau nei puskepalis, ir paimsiu puskepalį (nors čia šiek tiek meluoju, kadangi išlaidos duonai sudaro tik nedidelę dalį mano biudžeto, turbūt į kainas iš viso nežiūrėsiu ar bent jau tik įsitikinsiu, kad puskepalis kainuoja iki kokių 3 litų). Padarę prielaidą, jog ketvirčių ir puskepalių rinka yra skirtingos prekių rinkos, nors ir šos dvi prekės yra labai artimi pakaitalai, galime teigti, jog jose gali nusistovėti skirtingos pusiausvyros kainos. Iš tiesų, jeigu dar priimsime prielaidą, jog ketvertuko gamybos kaštai yra lygiai pusė puskepalio gamybos kaštų, tai abiejose rinkose pasiūla turėtų būti vienoda. Kadangi pusiausvyros kainos ne vienodos, tai galima iš to suprasti, jog ketvertukų rinkoje paklausa yra mažesnė nei puskepalių rinkoje. Gali būti, jog ketvertukais parduodama visai nedaug duonos (ją ketvertukais perka tik vieniši pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepaliais – žymiai daugiau (nes toks kiekis dažniau perkamas šeimose). Čia dar labai svarbus tas faktas, jog puskepaliai labai nesunkiai pakeičiami dviem ketvertukais: tai reiškia, jog kainų skirtumas negali būti labai didelis, nes net nežymus puskepalių kainos padidėjimas turėtų iššaukti didelį ketvirčių paklausos padidėjimą, kuris padidintų ir ketvirčių kainą (ekonominiais terminais kalbant, kryžminė prekių paklausa yra labai elastinga, be visgi ne begalinė). Žvelgiant iš kitos pusės, kainų skirtumai gal būt gali būti paaiškinti tuo, jog ketvertukai pritraukia tokius pirkėjus, kurie yra jautrūs kainoms (pensininkai ir studentai), tuo tarpu puskepalius perka tie, kurie į kainas per daug nežiūri (jų paklausos elastingumas nėra didelis), tad jiems galima duoną pardavinėti brangiau. Galbūt tokia teorija ir paaiškina kainų skirtumą, nors visgi jis sudaro tik apie 1 procentą: atrodytų, kad toks skirstymas į dvi skirtingas rinkas gal ir teisingas, bet nereikėtų atmesti ir galimybės, jog tai tiesiog tėra Maximos kainodaros klaida.