Rabbi Joseph Telushkin: Jewish Literacy
Prieš keletą dienų užverčiau paskutinį jau mano minėtos knygos apie žydų kultūrą puslapį. Be to jog knygoje aptariamas žydų požiūris į Bibliją ir jos veikėjus, šioje knygoje aprašomi ir šios tautos papročiai, religiniai ritualai ir tradicijos.
Skaitant šią knygą susidarė įspūdis, jog būti religingu žydu yra be galo sudėtinga: tam reikia laikytis begalės (na, ne begalės, o 613) priesakų, nurodytų Talmude, keletą kartų per metus pasninkauti, per Šabą nieko neveikti ir laikytis kitų tradicijų, kurios šiuolaikiniame pasaulyje atrodo jau seniai praradę prasmę. Patys žydai teigia, jog žymiai lengviau būti doru nežydu – iš tokių reikalaujama tik keleto dalykų, kad jie būtų laikomi teisiais ir vertais amžinojo gyvenimo (faktiškai užtenka laikytis pagrindinių Dievo įsakymų, nebūti žiauriam, nežudyti ir t.t.) Bet geriau pagalvojus, krikščionybė irgi turi begales ritualų ir priesakų, tame tarpe ir pasninkus bei kitus ne itin patogius šiuolaikiniam žmogui dalykus, kurių retai kas besilaiko. Nelabai daug ir šiuolaikinių žydų ištikimai laikosi visų įsakymų, ir tik labiau ortodoksiški stengiasi išpildyti kiekvieną Talmudo priesaką. O tie priesakai iš tiesų gali pasirodyti keisti: tarkim, žydai turi nešioti Toros rankraščio dalis ant kaktos ir ant rankos (taip vadinami Tefillin).
Ši knyga leido žymiai geriau pažinti žydų religiją, padėjo geriau suprasti Senojo Testamento, kuris krikščionybėje lyg ir vaidina antraeilį vaidmenį, prasmę. Tiesa, įstrigo ir keletas įdomesnių faktų: aiškinimas, kodėl būtinai reikia švęsti Šabą (nes tik vergai nesiilsi, o kadangi žydai yra laisvi žmonės, išvesti iš Egipto nelaisvės, tai jie sau gali leisi tokią prabangą – jeigu nešventi Šabo, reiškia esi vergas) bei šventės Purim paprotys prisigerti iki tiek, kad „nebeatskirtum frazių arur Haman (Hamanas yra prakeiktas) ir baruch Mordechai (Mordekajus yra palaimintas)“.