Ricardo Semler: The Seven-Day Weekend
Nors pradėjau skaityti šią knygą prieš daugiau nei mėnesį, tik šiandien užverčiau paskutinį jos puslapį. Ne todėl, kad ji būtų buvusi neįdomi, o dėl pastaruoju metu mane užgriuvusios atostogų laukimo nuotaikos.
Kaip teisingai sakė ImCat, „Septynių dienų savaitgalis“ yra labiau įtikinanti knyga, nei to pačio Semlerio rašytas „Eretikas“, kurią pavarčius nejučia pradedi galvoti, jog tokios aprašomos utopinės vadybos idėjos gali egzistuoti tik Brazilijoje, ir tai tik šeimos versle, kuris nesistengia žūt būt išspausti didžiausią investicijų grąžą savo akcininkams. Semco, kurios savininkas ir vadovas yra autorius Semleris, vyrauja absoliučios darbuotojų demokratijos (su dideliu žiupsniu anarchijos) vadovavimo stilius: darbuotojai patys sprendžia kaip dirbti, kada eiti į darbą, kokias skirti sau algas ir panašiai. Absoliutus kompanijos skaidrumas užtikrina, jog darbuotojai nenuklys į lankas, mat visi matys, jog pasiskyrei sau nepelnytai didelį atlyginimą ir užbadys tave pirštais. Na, bent jau teoriškai taip turėtų būti, ir, sako, jog tai veikia Semco.
Perskaitęs „Eretiką“ nebuvau įtikintas Semlerio vadovavimo principų. Tikriausiai tokios pačios skeptiškos intys sukosi daugelio jo skaitytojų galvose, tad Semleris nusprendė parašyti „Septynių dienų savaitgalį“, kuriame geriau pagrįstų savo vadybos metodus. Na, čia jau jam sekėsi geriau, ir pripažįstu, jog su kai kuriomis mintimis pradedu sutikti, ir netgi manau, jog jos realybėje veiktų visai neblogai.
Pagrindinė visos Semlerio filosofijos mintis yra ta, jog darbuotojas yra suaugęs žmogus, todėl jis pats gali priimti teisingus sprendimus. Jis pats gali nuspręsti, kada jam dirbti, kaip susitvarkyti savo darbo vietą, kuo užsiimti ir kaip geriausiai prisidėti prie kompanijos pelno. Darbuotojai patys valdo kompaniją, ir nei vienas sprendimas negali būti nuleistas „iš viršaus“, nes viskas priimama bendrai ir demokratiškai. Semleris mano, jog darbuotojai gali priimti net ir skausmingus sprendimus (cechų uždarymas, žmonių atleidimas ir t.t.), jeigu jie turės pilną informaciją ir suvoks, jog tai būtina kompanijai. Tam, kad Semlerio demokratinė sistema veiktų, būtina, jog kompanija būtų visiškai atvira savo darbuotojams ir dalintųsi bet kokia informacija, net jei jos nutekėjimas už kompanijos ribų būtų žalingas: jeigu nepasitiki savo darbuotojais, kad jie moka išlaikyti paslaptis, nereikėtų su tokiais žmonėmis iš viso dirbti.