Karl Polanyi: Didžioji transformacija
Skaičiau šią knygą gana ilgai ir nuobodžiai, nes parašyta ji tiek sudėtingai, jog viduryje puslapio jau nebepameni, kas buvo rašoma jo pradžioje, o kol bandai suvokti, kas norėta pasakyti praėjusioje pastraipoje, nejučia įsijungi televizorių ir numeti knygą į kampą. Bet visgi prisivertus šią knygą perskaityti, ji tikriausiai verta šių pastangų, nors su autoriaus mintimis dažniausiai norisi nesutikti. Tik nesu toks protingas ir pasikaustęs ekonominės minties istorijoje bei pačioje ekonomikoje, kad galėčiau pats sugalvoti argumentus autoriaus nuomonei paneigti. (Laimei, yra protingesnių)
Knyga „Didžioji transformacija“ pasakoja apie rinkos ekonomikos iškilimą XIX amžiaus Vakarų Europoje ir jos žlugimą XX amžiaus pradžioje (taip, žlugimą. Knyga rašyta antrojo pasaulinio karo metu). XIX amžius buvo globalizacijos pradžia, nes kapitalo rinka tapo pasauline, bankininkai skolindavo savo lėšas užsienio valstybėms, kapitalas pradėjo tarp šalių judėti daugiau ar mažiau laisvai. Bankininkai ir valstybės turėjo ekonominių interesų įvairiose šalyse, tad XIX amžiuje buvo žymiai mažiau karų: kariniai konfliktai nepatinka investuotojams.
Įdomiausia Polanyi knygos mintis yra ta, jog rinkos ekonomika nėra natūrali ekonominė santvarka, nes žmogus iš prigimties nėra savanaudiškas ir nesiekia pelno. Kaip to įrodymą Polanyi pateikia primityvių tautelių pavyzdžius – žmonės ten gyvena bendruomenėje, renka vaisius, lipdo puodus, bet mainai nevyksta: viskas, kas pagaminama, „priklauso visiems“. Polanyi mano, jog yra labai nenatūralu, jog žmogaus darbas, žemė, ir patys pinigai gali būti laikomi prekėmis. Jo nuomone, norint stiprinti valstybės galią miestų ir feodalų atžvilgiu, priverstinai buvo sukurtos žemės, darbo ir pinigų rinkos. Tačiau šios „laisvos rinkos“ egzistavimas buvo pragaištingas, stipriai padidėjo skurdo lygis (dėl Spynhenlendo įstatymo), nes žmonės tokioms reformos nebuvo pasiruošę (šiek tiek primena ir postsovietinių valstybių perėjimą prie rinkos ekonomikos). Taigi, valstybė pradėjo reguliuoti rinką, darė intervencijas, leido ribojančius įstatymus, ir galų gale, rinkos sistema XX amžiaus pirmoje pusėje sužlugo ir nebeturi ateities. Beje, dar viena įdomi mintis: rinkos ekonomika negali egzistuoti demokratijos sąlygomis, nes turto pasiskirstymas visuomenėje būna netolygus, tad dauguma dažnai nori valstybės intervencijų, kad turtas būtų paskirstytas „teisingiau“.
Atrodytų, jog gandai apie rinkos ekonomikos žlugimą buvo gerokai perdėti, ir XXI-ame amžiuje kol kas ji sėkmingai gyvuoja. Bet perskaičius Polanyi įžvalgas galima pradėti abejoti kai kuriomis Adomo Smito mintimis.