SEB VB apžvalga: ekonomikos perkaitimas?
Ką tik lankiausi SEB VB makroekonomikos apžvalgos pristatyme, čia pateikiu savo užrašų santrauką:
Nors prieš keletą mėnesių dar niekas nekalbėjo apie perkaitimą, dabar tai jau labai populiari tema. Kas tai yra ir su kuo tai valgoma? Kas geriau: perkaitimas ar recesija? Perkaitimas dažniausiai sukelia recesiją ateityje.
Tarp labiausiai kilusių pernai metais akcijų rinkų buvo Peru, Venezuela, Kinija, Vietnamas, Rusija — visos jos ganėtinai rizikingos, jos yra sparčiai besivystančios rinkos. Rusijoje naftos pinigai pasiskirsto po visą ekonomiką, taigi nepaisant to, jog naftos kainos pradeda kristi, akcijos kyla. Patys rusai prognozuoja, jog jeigu naftos kaina išliktų apie 55 $ už barelį, akcijų rinka patirtų nuosmukį. Tarp kritusių akcijų rinkų buvo daugiausiai naftos gavyba užsiimančios valstybės. (išskyrus Rusiją)
Kodėl akcijos krito Kinijoje vasarį? Akcijos stipriai augo 2006-aisiais (burbulas), investuotojų baimė dėl Kinijos vyriausybės veiksmų, JAV recesijos baimė ir lūkesčiai, kad Kinijos centrinis bankas padidins palūkanų normas. Po to pasaulyje kilusi akcijų rinkų kritimo banga dar buvo sustiprinta ir šiaip bendros nuomonės, jog akcijos yra pervertintos, bei carry trade, kuris yra viena svarbiausių rizikos apetito priežasčių.Lietuvoje rinka “atsiriaugėjo” ir kilimas tęsis. Nes fundamentalios priežastys yra geresnės nei prieš tai buvusių krizių laikotarpiais — 1987, 2000 dot.komedija ir t.t. Aukštos metalų kainos rodo, jog su ekonomika viskas gerai (huh?)
Arčiausiai perkaitimo yra Kinija. jos galimybės reguliuoti ekonomiką yra žymiai geresnės nei Baltijos šalyse — ne vien dėl to, kad ji planinė ekonomika. Kinijoje plaukiojantis valiutos rėžimas, centrinis bankas gali nustatyti palūkanų normas ir t.t. Atrodo, jog šiuo metu Kinijos vyriausybė jau imasi tam tikrų realių priemonių: padidintas pelno mokestis (suvienodinant pelno mokestį užsienio ir vietos bendrovėms), tad ta stadija, kai Kinija bandė privilioti užsienio kapitalą baigiasi.
Kodėl prasidėjo kalbos apie perkaitimą Baltijos valstybėse? Inertiška ir nepasiduodanti sumažinimui infliacija, kuri silpnina konkurencingumą (Balasa-Samuelsono efektas); žemos ar net neigiamos realios palūkanų normos, smukdančios taupymą ir skatinančios kreditavimą bei vartojimą; nekilnojamo turto rinkos bumas (išskyrus Lietuvos rinką). Infliacija Lietuvoje daugiausiai atsiranda ne dėl didelės paklausos, o dėl sąnaudų kainų didėjimo, o tai yra labai blogai, nes tai mažina mūsų konkurencingumą. Be to Baltijos valstybėse yra didžiulis einamosios sąskaitos deficitas, tik menka dalimi padengtas tiesioginėmis užsienio investicijomis. Deficitas Lietuvoje, atmetus Mažeikių pardavimą, buvo padengtas tik 17%. Baltijos valstybėse didėja užsienio skola, o šią riziką Latvijoje komplikuoja didelė trumpalaikės skolos dalis ir didelė nerezidentų indėlių apimtis. Baltijos valstybėse yra kartu ir didelė paskolų dalis užsienio valiutomis — tai didelė rizika vietinės valiutos devalvavimo atveju, nes verčia gyventojus labai nerimauti.
Švelninantys veiksniai Baltijos valstybėse: žemas valstybės skolos lygis (taigi sunku daryti spekuliacines atakas), bankų sistemos priklausymas užsienio kapitalui (SEB, Swedbank ir DNB Nord veikia kaip centrinis bankas ir yra pasiryžę suteikti dideles likvidumo paskolas), padedantis lengviau atsispirti valiutos krizėms, tradiciškai didelis kainų ir darbo užmokesčio lankstumo lygis, tiesa, pastaruoju metu pažeistas struktūrinio darbo jėgos stygiaus, mažas jautrumas “užkratui” iš Centrinės ir Rytų Europos (Čekijos, Lenkijos, Vengrijos).
CRE ir Baltijos valstybėse stengiamasi skolintis eurais, kadangi palūkanos yra žymiai mažesnės (ypač Vengrijoje), tad jeigu nėra apribojimų skolintis užsienio valiuta, tai visi taip ir daro. Palūkanos išlieka mažesnės už infliaciją. SEB VB analitikų sudarytas sintetinis “perkaitimo indeksas” rodo, jog ekonomikos yra įkaitusios panašiai kaip 1998 metais. Paralelės su 1997 metų ekonominiais rodikliais labai aiškios: skiriasi tik fiskalinė politika: prieš dešimt metų biudžeto deficitas buvo milžiniškas, tuo tarpu dabar situacija yra normalesnė. Sintetinis valiutos krizės indeksas turi tendenciją didėti, bet prieš kokius metus-kitus situacija buvo rimtesnė.
Tikėtina, jog atakų prieš latą ateityje daugės, kadangi kai užuodžiama krizė, spekuliantai bando “pralaužti ribas” — plius/minus 1 proc. intervencinis lygis. RIGIBOR palūkanų normos išlieka aukštos. SEB visiškai įsitikinęs, jog nei latas, nei litas nebus devalvuotas iki stojimo į euro zoną.
Bėda yra ta, kad Baltijos valstybės neturi priemonių kovoti su tokiomis problemomis: valiutos kursas surištas, beveik išnaudoti fiskalinės politikos rezervai (biudžeto deficito beveik nėra, o Lietuvoje ir Estijoje yra perteklius), o taipogi nėra kapitalo kontrolės svertų (nebent netiesiogiai — reguliuojant bankų kapitalo pakankamumą ir pan.) Siūlomos perkaitimo gydymo priemonės silpnokos: Latvijoje siūloma tik nemažinti pajamų mokesčio, apmokestinti kapitalo prieaugį iš trumpai išlaikyto NT, būsto pradinis įnašas turės būti 10-15%, bankai turės atsižvelgti tik į legalias pajamas, subalansuoti biudžetą ir padaryti, jog jis būtų perteklinis. Lietuvoje siūloma neleisti indeksuoti pajamas, atsisakyti kas pusmetį peržiūrėti biudžetus, jeigu jie būna pertekliniai, cikliškai subalansuoti biudžetą ar padaryti jį perteklinį, toliau taikyti gerokai griežtesnius bankų kapitalo pakankamumo rodiklius bei neleisti indeksavimo būdu kelti kainas energetikos sektoriuje.
Paskutiniai Lietuvos makroekonomikos rodikliai rodo, jog pradeda silpnėti Lietuvos pramonė — didele dalimi čia veikia Mažeikių naftos problemos. SEB nesitiki, jog naftos tiekimas per naftotiekį bus atnaujintas šiemet — galbūt jis niekada nebus atnaujintas.