Ernst Gombrich: The Story of Art
Pajaučiau neseniai labai nemažą savo išsilavinimo spragą: nieko nenutuokiu mene. Todėl, apsilankius kokioje modernaus meno galerijoje (ŠMC nesu buvęs) dažniausiai belieka beviltiškai suraukus lūpas kraipyti galvą ir bandyti suvokti, kur čia ta kūrinio idėja, apie kurią susižavėjimo kupini kolegos vėliau diskutuoja prie vyno taurės. Paskutinį kartą lankiausi modernaus meno galerijoje Kijeve: dauguma paveikslų, ar instaliacijų, man įspūdžio nedarė, nors darbo į jas įdėta buvo labai daug. Buvo ten ir burbuliukų fotografija, kurioje jie buvo preciziškai išdėlioti taip pat, kaip ir buvo išsidėsčiosios žvaigždės Černobylio nelaimės metu; buvo ir ne itin įspūdingai sudėlioti paveikslai iš plastmasinių kareivėlių… Darbo įdėta daug, o idėja, ką tuo norėta pasakyti, man nepasiekiama, kol jos nepaaiškina gidė. Bet ir tada ypatingų emocijų meno kūrinys nesukelia, lieku abejingas ir tyliai keiksnodamas savo nesupratingumą ir beviltišką atsilikimą slenku prie kito, lygiai taip pat abejingumą keliančio eksponato.
Todėl nusprendžiau pasidomėti menu ir ką tik perskaičiau vieną populiariausią pasaulyje meno istorijos vadovėlį. Manau, kad buvo labai naudingas skaitinys: dabar jo dėka šiek tiek geriau suvokiu meno prasmę, gal būt netgi galėsiu atskirti gotiką nuo baroko. O labiausiai šiai knygai turbūt esu dėkingas už tai, jog šiek tiek ji paaiškino, kokia yra modernaus meno esmė: žūt būt ieškoti naujo, atsisakyti visų senų stereotipų, naujai išreikšti idėjas, eksperimentuoti. Ir nieko tokio, jeigu tų eksperimentų rezultatas nėra labai geras — svarbiausia, jog nuo nieko nekopijuoji (beje, visais laikais meno pasaulyje geriausiu įrodymu, jog esi geras dailininkas būdavo tai, jog tavo tapymo stilius labai panašus į ankstesnių meistrų darbus: imitacija, „plagijavimas“ buvo skatinama vertybė). Modernizmas yra tiesiog maištas prieš nusistovėjusias normas, arba kaip sakydavo mano močiutė „nors ir nežmoniškai, bet bile kitoniškai“.
Be to, supratau, kad man turėtų patikti post-modernizmas: svarbu, kad paveikslas gražiai atrodo, nereikia ieškoti „sliekų“ ir gilios prasmės, tegyvuoja stilių pliuralizmas ir „don’t take yourself too seriously!“ Apie post-modernizmą labai puikiai ir man suprantamai kalba Larry Wall — nors jis viso labo programuotojas: paskaičiau ir daug kas paaiškėjo.