Rolf Jensen: Svajonių visuomenė
Dabar jau 2007-ieji metai, tad kai skaitai interneto burbulo metu rašytas knygas, nemažai ten surašytų optimistinių idėjų apie ateitį (šaldytuvai, kurie patys užsako reikalingus produktus ir sudaro meniu! dulkių siurblys, kuris ne vien išvalo kambarį, bet ir padeda paruošti pamokas! virtualios kelionės po Afrikos džiungles, kurios įdomesnės nei realus susitikimas su laukine gamta akis į akį!) atrodo vaikiškai naivios ir beprasmės. Ši Rolf Jensen 1999-aisiais rašyta knyga irgi pilna panašių keistų idėjų, apie kurias skaitant esi priverstas nusišypsoti, bet visgi tam tikrų teisingų pastebėjimų joje irgi galima atrasti.
Autorius teigia, jog po informacinės visuomenės, kuri garbino visko automatizavimą ir gyvenimo lengvinimą, iškils svajonių visuomenė, kuriai svarbiausias dalykas bus išgirstos istorijos, patirti įspūdžiai ir emocijos. Tokia visuomenė nebepirks daikto vien dėl to, kad jis puikiai atlieka savo funkciją — labai svarbu, jog tas daiktas kartu turėtų ir puikią „istoriją“: perki Apple, nes tai leidžia pasijusti trendy; geri Fair Trade kavą, nes taip jautiesi, jog padedi kavos fermeriams skurdžiose šalyse; vartoji organiškus produktus, nes taip manai, jog rūpiniesi ekologija. „Iešmučiai“, — sakytų kai kurie, bet tokia jau ta post-burbulinės visuomenės vizija, ir, atrodo, jog autoriaus pranašavimai daugiau ar mažiau pildosi. Marketingas šiuolaikinėje visuomenėje tapo itin svarbiu dalyku.
Dar viena, atrodytų gana teisinga mintis — žmonės dirbs ilgiau, nes darbas vis labiau taps saviraiškos priemonė. Bet ilgesnės darbo valandos nereiškia, jog esi išnaudojamas, tiesiog žmonės dirbs įdomesnius dalykus, jie patys norės daugiau laiko praleisti darbe. Visa tai bus įmanoma dėl to, jog nemažai nuobodžių darbų turėtų būti atliekami automatizuotai, kompiuterių pagalba, žmonėms teks atlikti labiau kūrybiškas užduotis. Aišku, dar tikriausiai nedaug žmonių tikrai mėgsta savo darbą, bet šis ateities spėjimas lyg ir juda link išsipildymo, ir bent jau gali būti sėkmingai pritaikytas man asmeniškai — darbas yra saviraiškos priemonė, neskaičiuoju darbo valandų, ir nesijaučiu, jog sunkiai dirbu, kadangi dirbti įdomu.
Tiesa, kai kur autorius visgi žiūri į ateitį per daug naiviai. Pavyzdžiui, jis pranašauja, jog skurdžios ir primityvios tautos ateityje turės labai gerą konkurencinį pranašumą prieš išsivysčiusias tautas: jos yra pilnos legendų, jų primityvumas turėtų labai masinti šią naująją visuomenę, kuri tik ir ieškos naujų potyrių. Galbūt turizmas šiek tiek ir pridės papildomų pajamų prie skurdžių valstybių BVP, bet kažkaip sunkoka įsivaizduoti, jog kokia nors Afrikos valstybė, kurioje dar kartas nuo karto vietiniai karaliukai pasišaudo iš susipirktų Kalašnikovų, o piliečiai sunkiai kapstosi nederlingoje žemėje, bandydami išlipti iš bado ir skurdo, taip staigiai ims ir suklestės, nes visiems taps labai įdomios jų mitologinės pasakos ir turizmas po bekraštę dykumą. Dar vienas autoriaus ateities vizijai — žmonės pirks įmonių akcijas, nes jiems patinka įmonės, o ne dėl to, jog jie siekia finansinės naudos — irgi vargu ar lemta išsipildyti (nors labai norėčiau! — turėtų būti žymiai lengviau uždirbti akcijų rinkoje; tereiktų investuoti racionaliai pasvėrus finansinius rodiklius). Na, taip, yra šiek tiek žmonių, kurie turi nusipirkę kokią nors vieną kitą Google ar Apple akciją dėl to, jog jiems patinka šios kompanijos, bet toks mąstymas labai jau primena _dot.com_edy laikus — nieko keisto, nes visgi knyga rašyta 1999-aisiais.