Kredito rinkos krizė
Atrodo, jog per pastarąsias savaites ėmė ir pasibaigė JAV kredito bumas, kuris per keletą metų sugebėjo stipriai išauginti nekilnojamo turto kainas ir padėjo finansuoti vėl tapusį itin populiarų kompanijų perėmimą.
Viskas prasidėjo nuo to, kad po rugsėjo 11-osios atakų 2001-aisiais metais JAV ekonomika patyrė nuosmukį (recesiją) — pats terorizmo įvykis tikriausiai nebuvo pati svarbiausia to priežastis (ekonomika buvo stipriai sulėtėjusi jau iki šio įvykio), bet, savaime suprantama, jis neprisidėjo prie JAV ekonomikos sveikimo. Prie visų neigiamų faktorių, veikusių tuo metu JAV ekonomiką dar galima pridėti ir interneto burbulo sprogimą, ko pasėkoje, bandydama padėti JAV ekonomikai atsigauti bei išvengti defliacijos 2003-aisiais metais Federalinė Rezervų sistema nustatė itin mažas bazines palūkanų normas — jos siekė tik 1% ir tokios išsilaikė ištisus metus. Tik 2004-ųjų birželį jos pamažu buvo pradėtos kelti iki dabartinių 5.25%.
Kas atsitinka, kai gana ilgą laiko tarpą palūkanos būna tokios žemos? Visiems norisi kuo daugiau skolintis. Mažos palūkanos padarė paskolas prieinamas žymiai didesniam ratui žmonių, kurie už jas pirko savo būstus. Padidėjusi būsto paklausa pradėjo kelti jų kainas, o kai nekilnojamo turto kainos pradeda sparčiai kilti, atsiranda norinčių iš to uždirbti: dar prieš kelis metus nesunkiai buvo galima surasti istorijų apie tai, kaip koks nors tūlas amerikietis pirkdavo namą, o jau po kelių savaičių parduodavo jį uždirbdamas šešiaženkles sumas. Staiga visi pradėjo norėti dalyvauti šiame žaidime, kai kurie ėmė paskolas, nors realiai, normaliomis sąlygomis, nebūtų išgalėję jas grąžinti. O bankai ir kitos kredito institucijos mielai skolindavo, kadangi labai retai pasitaikydavo, jog paskolos būtų negrąžinamos — nieko keisto, nes ekonomika pradėjo sparčiai augti, o be to, keliasdešimt procentų per metus didėjančios nekilnojamo turto kainos reiškė, jog, jeigu skolininkas susiduria su mokumo problemomis, tai pardavus jo turtą, kurį jis pirko prieš metus ar du mažomis kainomis, be vargo bus galima padengti jo skolą. (Beje, panašiai šiuo metu yra Lietuvoje: labai mažai bankų išduotų būsto paskolų yra probleminės, kadangi jeigu susiduriama su mokumo problemomis, visada gali parduoti butą žymiai brangiau nei pirkai jį prieš metus kitus ir padengti paskolą)
Bankai pradėjo lengviau dalinti ne vien būsto paskolas, bet ir kitus kreditus. Esant mažoms palūkanoms privataus kapitalo fondams tapo labai patrauklu pasiskolinus daug pinigų pirkti ištisas įmones — per pastaruosius metus tokių perėmimo sandorių (LBO) žymiai padaugėjo. Pinigai perėmimo sandorių bei būsto paskolų finansavimui ateidavo ne vien iš bankų — jie išmoko paskolas „supakuoti“ ir parduoti įvairiems investuotojams, kurie, esant žemoms palūkanų normoms, labai norėjo rasti kokių nors ganėtinai saugių investavimo galimybių su didesne grąža. Priminsiu, jog tokios investicijos atrodė gana saugios, kadangi probleminių paskolų buvo labai nedaug (bet būtent dėl to, jog ekonomika, kaip ir nekilnojamo turto kainos sparčiai augo). Be to, finansinės inžinerijos dėka tapo populiaru net ir iš nelabai saugių investicijoms instrumentų sukurti tokias išvestines priemones, kurios atrodo tinkančios net konservatyviausiam pensijų fondui — joms buvo galima gauti net patį aukščiausią kredito reitingą (tiesa, tokios inžinerijos dėka rizika nedingsta, ji tiesiog yra sukaupiama atskiroje išvestinėje priemonėje, kuri gana tiksliai vadinama „toxic waste“ — bet jeigu yra norinčių ją pirkti, tai kodėl gi ne). Iš čia kilo visas tuntas įvairiausių finansinių priemonių: CDO, CLO, dar įvairiausio plauko ABS, cov-lite obligacijos ir t.t. Bėda tame, kad ne visi gerai žinojo, kiek šios išvestinės priemonės gali būti vertos, jeigu rinkoje bus krizė.
O va dabar ėmė taip ir atsitiko, jog būsto kainos sustojo augusios (o kai kuriuose JAV regionuose ir krenta) — tai iššaukė staigų probleminių paskolų skaičiaus didėjimą. Kai paskolos negrąžinamos, kenčia ne vien bankai — kenčia visi, kas yra prisipirkę įvairiausių su kredito rinka susijusių naujųjų išvestinių finansinių priemonių (o dar labiau kenčia tie, kurie jas pirko „į skolą“, kaip kad įprasta daryti hedge fondų pasaulyje). Kai supranti, jog turi išvestinę priemonę, kuri staiga tapo rizikingesnė, nei iš pradžių galėjo pasirodyti, nori jos atsikratyti, tik bėda tame, jog per pastarąsias dvi savaites taip jautėsi dauguma rinkos dalyvių — o kai rinkoje yra daug tik tokių, kurie nori atsikratyti turimais finansiniais instrumentais, bet nėra pirkėjų, kyla panika. Dėl to kai kurie fondai nebeskelbia savo verčių (kiek vertas tavo turtas, jeigu niekas jo neperka?), o kiti yra priversti uždrausti savo investuotojams atgauti savo pinigus — savaime suprantama, tokių panikuojančių investuotojų netrūksta. Sklinda gandai, jog net galingojo Goldman Sachs valdomi fondai per šiuos metus sugebėjo nudribti 28% — o Goldman Sachs juk laikomi pačiais protingiausiais Wall Street‘e. Panika kredito rinkose šiek tiek persimetė ir į akcijų rinkas, nors 7-10% indeksų kritimas akcijų biržose nėra labai jau didelis įvykis, kuriuo vertėtų stebėtis. Tuo tarpu tikrąjį kredito rinkos krizės mastą galėsime suvokti gal tik po keleto mėnesių, kai jau visi fondai ir bankai bus paskelbę apie savo bėdas — dabar galime tenkintis tik kiekvieną dieną girdimomis naujienomis apie tai, jog su problemomis susidūrė vienas ar kitas investuotojas.
Ar esi saugus, jeigu kredito rinkose investicijų neturi? Akcijų rinkos į šią krizę šiek tiek sureagavo, nors nuostoliai akcijų rinkose, atrodo, neprilygsta problemoms kredito rinkoje. Akcijų kainos krenta, nes tiems, kas investavo į įvairiausias kredito rinkos priemones, dabar labai reikia grynųjų pinigų (atsiskaityti su investuotojais ir padengti savo skolas), tad jeigu jie kartu yra investavę ir į akcijas, tai natūralu, jog jie stengsis parduoti ir jas. Blogiau bus, jeigu pasirodys vis daugiau ženklų, jog krentančios JAV nekilnojamo turto kainos ir sudėtingesnės skolinimosi galimybės nutemps JAV ekonomiką žemyn — vakar apie sulėtėjusius pardavimus pranešė didžiausias JAV mažmenininkas Wal-Mart niekuo neįkvepiančius rezultatus paskelbė ir Home Depot (kurie yra panašūs į Lietuvos „Senukus“). Taigi, gali būti, jog nekilnojamo turto kainų kritimą skaudžiai pradeda jausti JAV vartotojai, o tai reiškia jų ekonomikos sulėtėjimą, bei mažesnes besivystančio pasaulio eksporto į JAV apimtis. Kai JAV nusičiaudi, suserga visas pasaulis — bent jau iki šiol jie buvo stipriausias pasaulio augimo variklis, taigi JAV sulėtėjimas tikriausiai lėtintų ir kitų valstybių augimo tempus, o tai nėra teigiamas ženklas akcijų rinkoms. O kaip Lietuva? Lietuva turi savų problemų, kaip kad gresiantis ekonomikos perkaitimas, bet, iš kitos pusės, jos augimą turėtų skatinti Europos Sąjungos narystės privalumai — JAV bėdos tikriausiai neturėtų turėti mums didelės įtakos (juolab, jog JAV nėra labai svarbus mūsų prekybos partneris, jeigu lygintume pagal prekybos apimtis). Bet visgi verta prisiminti, jog nekilnojamo turto kainos gali tiek kilti, tiek kristi, o spartaus augimo laikotarpiai kartais perauga ir į recesiją.