Bjaurūs knygų skaitymo įpročiai
Prisipažinsiu: turiu vieną blogą įprotį, susijusį su knygų skaitymu (tiesa, blogų įpročių turiu daugiau nei vieną, bet kiti ne tiek glaudžiai susiję su juodų avių ganymu baltose popieriaus lankose). Kai tik pradedu skaityti kokią nors knygą, jaučiuosi kažkaip nejaukiai, jeigu jos nepabaigiu. Tai nereiškia, jog nuo viršelio iki viršelio perskaitau visas knygas, kurios pakliūna į mano rankas — anaiptol! Tačiau jeigu numetu knygą perskaitęs vos kokį šimtą puslapių, tikriausiai tai nebuvo mano sąmoningas sprendimas — tikėtina, jog tuo metu į mano akiratį pateko kita, žymiai įdomesnė knyga, kuri užkariavo mano dėmesį ir privertė mane pamiršti, jog esu pradėjęs skaityti ką kita. Bet vėliau vis tiek prisimenu (kartais ir po metų!) tą ankstesniąją ne itin įdomiąją knygą, iš kurios priekaištingai kyšo žymeklis, rodantis, jog dar manęs laukia neperskaityti du šimtai puslapių. Ir kažkodėl sunku sau pasakyti tiesą, jog ta knyga neįdomi ir neverta dėmesio, nes pasąmonėje kirba mintis „o gal ten visas knygos gerumas yra jos antroje dalyje — juk visos jos neperskaitei, tad iš kur žinai, jog ji visa bloga?“ Tad imu tą knygą į rankas, ir nuobodžiai skaitau. Iki tol, kol užverčiu paskutinį puslapį, ir tada, su palengvėjimu, užrašau knygos pavadinimą į perskaitytų knygų sąrašą ir imuosi skaityti ką nors įdomesnio. Pliusiukas uždėtas, knygą perskaičiau, tikrai įsitikinau, jog nebuvo verta. Tik bėda, jog tam sugaišau pusdienį.
Panašiai nejaukiai jaučiuosi, kai tenka skaityti kokią nors ne grožinės literatūros knygą ir sveikas protas sako, jog taupant laiką vieną ar kitą knygos skyrių galima praleisti, mat autorius kartojasi arba pasakoja tai, ką jau seniai žinai iš kitų knygų. Kažkodėl pasąmoningai atrodo, jog jeigu taip praleisi kelis ar keliasdešimt puslapių, tai gal būt praleisi kažką itin svarbaus. Perskaitau viską nuodugniai. Tikrai įsitikinu, jog tuos skyrius iš tiesų galėjau praleisti. Sugaištu tam keletą papildomų valandų, bet mane apima išbaigtumo jausmas.
Ar tai pagydoma?