Rinkimai Gruzijoje
Atrodo, jog prezidento rinkimai Gruzijoje baigėsi taip, kaip ir buvo prognozuota: laimėjo Michailas Saakašvilis. Stebėtojai sako, jog iš esmės patys rinkimai buvo demokratiški. Iš esmės su tuo būtų galima sutikti: net jei rinkimai būtų ir visiškai tobulai demokratiški, tikriausiai juos būtų laimėjęs tas pats Saakašvilis. Opozicija mažai susitelkusi – iš dalies ji tam neturėjo laiko, nes Saakašvilis rinkimus gudriai suorganizavo „ant karštųjų“, kilus protestams Tbilisyje. Kita vertus, atrodo, jog šiuo metu vienintelis rinkiminis šūkis, kuris vienija opoziciją yra „mes prieš Saakašvilį“. Tikriausiai opozicijai teks sugalvoti ką nors labiau viliojančio.
Saakašvilis lyg ir nėra blogas prezidentas: po rožinės revoliucijos jis vedė Gruziją (kai kurie sako, jog jam asmeniškai netyčia parankia tapusia) provakarietiška kryptimi, stengėsi liberalizuoti ekonomiką, mažinti korupciją. Net ir drastiškais, originaliais būdais – atėjęs į valdžią jis atleido absoliučiai visus kelių eismo policininkus, nes tarp jų buvo įsigalėjęs kyšininkavimas. Kiek tai realiai padėjo sumažinti korupciją, sunku pasakyti, nors iš pirmo žvilgsnio Gruzijoje daryti verslą nėra sunku. Ypač kai palygini ją su kaimynais – Azerbaidžanu, Armėnija ar Čėčėnija… Tačiau išsamiau pasikalbėjus su vietiniais verslininkais ar pasiskaičius įvairesnės spaudos galima rasti ir kitokių nuomonių. Verslą daryti Gruzijoje nesunku, jeigu gerai sutari su valdžios atstovais. Primena verslo sąlygas tam tikroje didelio kaimyno valstybėje Gruzijos šiaurėje.
Saakašvilio rėmėjai sako, jog daugiausia dabartiniu prezidentu nepatenkinti tie, kurie nukentėjo nuo jo teisingos politikos – tie patys atleistieji kyšininkai policininkai ar valdininkai, kurie prarado teisę vogti ir įstatymus interpretuoti taip, kaip jiems reikia. Opozicija stengėsi į savo pusę patraukti tuos, kurie, nepaisant spartaus ekonomikos augimo, vis tiek skendi skurde – o tokių yra nemažai. Opozicija piešė Saakašvilį kaip autoritarinę figūrą, kuri nebijo naudoti jėgą prieš savus (protesto išskaidymas lapkričio mėnesį Tbilisyje panaudojant ašarines dujas), o tai gruzinų sąmonėje labai skaudus įvykis. Šeimos ar genties tradicijos Kaukaze dar stiprios, tad jėgos panaudojimas prieš savo piliečius jiems nėra priimtinas. Bet visgi rinkimuose didesnę įtaką turėjo Saakašvilio provakarietiška politikos kryptis (nors geras klausimas, ar net jam pralaimėjus Gruzija netęstų savo vakarietiškos politikos) ir jo charizma. Ir keli politiniai triukai. Kaip kad greitas rinkimų datos parinkimas.
Taigi, Gruzijoje vėl prezidentu bus tas pats ryžtingas, kartais ne itin apdairus ar tinkamai nešališkas, bet vakarų link žvelgiantis vadovas. Galima toliau kalbėti apie politinį ir ekonominį stabilumą. Bent jau kol opozicija nėra stipri ir prezidentas nepadarė daugiau tokių klaidų, kaip kad ašarinių dujų panaudojimas Tbilisyje.
O kaip su investavimu Gruzijoje? Pasirinkimas menkas, mat akcijų rinkoje galima rasti tik Gruzijos banką (jo GDRų galima gauti Londone) bei kelias kitas visiškai nelikvidžias kompanijas. Tiesa, investuojant į Gruzijos banką kartu investuoji ir į Saakašvilio politiką – banko vadovas neseniai Saakašvilio kvietimu tapo Gruzijos premjeru. Saakašvilio pergalė kol kas bankui naudinga, telieka tikėtis, jog jeigu kada politiniai vėjai Gruzijoje stipriai pasikeis, banko akcininkai jau bus susižėrę nemažą pelną.
Beje, kaip rašo Street Capitalist, pastaraisiais metais akcijos labiausiai brangdavo tose šalyse, kurios daugiausiai pasistūmėdavo Jungtinių Tautų skelbiamuose Žmogaus išsivystymo, Ekonominės laisvės bei Verslo sąlygų indeksų reitinguose. Atrodytų, jog Gruzija yra viena perspektyviausių.
Tik nereikia pamiršti visų rizikų. Ir prisiminti, jog dažnai kartojamas patarimas apie Gruziją yra „nepriimk visko už gryną pinigą“.