Pasibėdavojimai ir Ayn Rand
Kai rinkose dedasi tiek daug dalykų, nebespėju su dienoraščio rašymu. Atrodytų, jog kaip tik, kai daug įvykių, tai nesunku ir rasti temą, tačiau nesinori jos nagrinėti paviršutiniškai, laukiu, jog mintys „susigulėtų“, bandau atrasti daugiau pagrindžiančių nuomonę argumentų, o ne vien tik pasitikėti intuicija. Bet, va, kai tos mintys jau lyg tampa „susigulėjusios“, situacija rinkoje ima ir radikaliai pasikeičia, tad tema tampa nebeaktuali. To pasekmė: nulis įrašų dienoraštyje.
Po to mieste sutinki iki šiol tau nepažįstamus žmones, kurie pasisveikinę tau primena, jog jau kelias savaites nieko neparašei į dienoraštį. Būni maloniai nustebintas ir prisižadi sau, kad imsi ir parašysi ką nors rimto, o gal net ir protingo — nebūtinai dėl skaitytojų, dėl pačio savęs: man juk patinka tai daryti. Bet, va, prisėdi prie įrašo ir kaip užburta: rimtesnės mintys ima ir pabėga. Writer’s block. Blogdepresija. Na, būtų galima sukurpti kažkokį įrašą stiliumi „skaičiau tą ir aną straipsnį, patiko, su autoriumi sutinku, nors kitas autorius rašo kitaip“, bet gilesnei analizei ir išsamiam savo paties požiūrio pristatymui pastarosiomis savaitėmis rankos nekilo.
Šią savaitę vėl kibau skaityti storą storą Ayn Rand knygą „Atlas Shrugged“. Apie šią knygą esu jau seniai daug girdėjęs, bet galutinai ją paimti į rankas paskatino Gruzijos banko vadovas (šiuo metu užimantis jau kitas pareigas), paaiškinęs, jog jų maklerinės kompanijos pavadinimas Galt & Taggart atspindi dviejų pagrindinių šios knygos veikėjų pavardes. Įveikiau kol kas apie trečdalį tų 1160-ies puslapių, bet jau dabar manau, jog ši knyga yra viena geriausių mano bet kada skaitytų. Tai knyga apie liberalizmo, objektyvizmo filosofiją, knyga apie moralę ir laisvę, biurokratijos ir „socialiai orientuotos“ valdžios neefektyvumą. Žmogus gyvenime turi siekti savo laimės – tai vienintelis moralus tikslas. Tauriausia žmogaus veikla yra materialinių gėrybių kūrimas, o protas ir racionalumas yra svarbiausi įrankiai.
Knygoje tiek daug įvairiausių įdomių įžvalgų, kad kone kas dešimtį puslapių tenka sustoti atsikvėpti ir susimąstyti. Štai kad ir šita trumpa ištrauka apie valdžios sistemą pačio valdininko lūpomis:
Did you really think that we want those laws to be observed?” said Dr. Ferris. “We want them broken. […] We’re after power and we mean it. You fellows were pikers, but we know the real trick, and you’d better get wise to it. There’s no way to rule innocent men. The only power any government has is the power to crack down on criminals. Well, when there aren’t enough criminals, one makes them. One declares so many things to be a crime that it becomes impossible for men to live without breaking laws. Who wants a nation of law-abiding citizens? What’s there in that for anyone? But just pass the kind of laws that can neither be observed nor enforced nor objectively interpreted – and you create a nation of law-breakers – and then you cash in on guilt. Now that’s the system, Mr. Rearden, that’s the game, and once you understand it, you’ll be much easier to deal with.
O gal jūs galvojate, jog pinigai yra viso blogio priežastis?