Investavimas į meną
Vienas mano svetainės skaitytojas užklausė manęs, ką aš manau apie investavimą į meno rinką (konkrečiau — paveikslus), ar tai gali būti labiau stabili, ne tokia rizikinga investicija nei kiti finansiniai instrumentai. Atsakiau jam asmeniškai, bet gal būt ši tema domina ir jus.
Investavimas į meną iš tiesų yra įdomi sritis, tik, deja, nesu joje ekspertas — įsivaizduoju, jog tam reikia turėti žymiai daugiau žinių apie meną, nei apie finansus (tikriausiai ne atsitiktinumas, jog paveikslais dažniausiai prekiauja meno galerijos, o ne bankai).
Paveikslai iš esmės yra prabangos prekė, tad jų kainos turėtų daugiau ar mažiau koreliuoti su ekonomikos gyvybingumu: kuo sparčiau auga ekonomika, tuo daugiau turtingų žmonių, galinčių įsigyti paveikslus, tuo labiau kyla jų kainos; ir atvirkščiai — ekonomikai patiriant sudėtingus laikus, mažėja galinčių įsigyti paveikslus žmonių (o ir tie, kas juos buvo nusipirkę anksčiau, gal susiduria su ekonominėmis problemomis, ir nori juos parduoti), tad kainos turėtų kristi (ar bent jau augti ne taip greitai kaip infliacija). Tiesa, atskirų tapytojų paveikslų rinką veikia ir tokie dalykai kaip mada ar tapytojo populiarumas, tad ne visi paveikslai vienu metu pinga ar brangsta.
Paveikslai yra nelikvidi investicija — negali kiekvieną dieną sekti, kokia paveikslo vertė biržoje. Be to dažniausiai tai kartu ir labai ilgalaikė investicija — paveikslai šeimininkus keičia ne taip jau dažnai. Kadangi paveikslai yra vienetiniai, o be to neturi su jais susijusio pinigų srauto (t.y. nemoka dividendų ar palūkanų, nebent paveikslą esi išnuomojęs kokiai kompanijai papuošti jų ofisą), tai jų vertinimas finansiniu požiūriu komplikuotas — dėl to paveikslus vertina meno ekspertai, o ne finansų analitikai. Gal būt dėl to manau, jog paveikslai pirmiausia yra perkami dėl to kad jie „gražūs“ ir tik po to, kad jie yra „investicija“.