John Humphrys: In God We Doubt
Gal toks įspūdis susidaro tik man, bet drįsčiau teigti, jog pastaraisiais metais Vakaruose žymiai paaštrėjo priešprieša tarp ateistų ir religijos šalininkų. Daugiausia įtakos tam tikriausiai turėjo labai populiari biologo Richard Dawkins knyga „The God Delusion“, kurioje jis labai aštriai gina ateizmo poziciją, o religiją sulygina su blogiu, iš kurio reikia vaduoti naivius žmones.
John Humphrys knyga „In God We Doubt“, kurios paantraštė skelbia, jog autoriui iki galo nepavyko „atsiversti“ į ateizmą, parašyta iš agnostiko pozicijų. Knygoje sutinkama, jog naudojantis grynai loginiais argumentais neįmanoma įrodyti, jog dievas egzistuoja, juo labiau, jog jis kišasi į žmonių gyvenimus, išklauso maldas ar atleidžia nuodėmes (aišku, klausimo, kas yra nuodėmė, nagrinėjimas dar labiau viską komplikuoja). Religija, su visomis tradicijomis ir teologinėmis plonybėmis, racionaliam mokslininkui, kuris vadovaujasi tik geležine logika, iš tiesų atrodo niekam verti paistalai, o religingi žmonės — kvaili naivuoliai.
Tačiau John Humphrys iki galo nesutinka ir su ateistų pozicija. Tikėti mergelės Marijos nekaltuoju prasidėjimu gali būti naivu, bet iš esmės atmesti visatos kūrėjo (ar „asmeninio dievo“) idėją ne taip jau lengva, kadangi logika ir mokslas vis dar neturi atsakymo į pagrindinį klausimą „why is there something instead of nothing?“. Fizika gali papasakoti apie didžiojo sprogimo eigą, bet negali atsakyti iš kur ta energija atsirado. Tiesa, dievo-visatos kūrėjo idėja iškelia klausimą, kas sukūrė dievą, tad tai irgi gali būti ne sprendimas, tačiau faktas, jog filosofijai čia dar daug vietos.
Autorius taipogi nesutinka su dabartinių ateistų požiūriu, jog religija yra blogis, su kuriuo reikia kovoti. Religija suteikia žmonėms viltį, skatina juos būti geresniais. Per pastarąjį šimtmetį dėl religinių įsitikinimų kilo labai nedaug karų (kaip tik, Stalinas ar Mao, kurie kalti dėl daugybės žmonių mirčių, buvo ateistai), tad religinio fanatizmo grėsmė gali būti perdėta. Taip, mokslas ir racionali logika turėtų būti labai svarbūs pasaulėžiūrai, tačiau žmonėms reikia ir svajonių bei jausmų: negalima visko suprimityvinti. Ar vaikams irgi nereikia sekti pasakų ir nedalinti jiems dovanų Kalėdų proga, nes tiek pasakos, tiek Kalėdų senelis yra išgalvoti?