Kelionė į Minską
Šią savaitę teko su kitais vakarų investuotojais apsilankyti toje vienintelėje Europos šalyje, kur investuoti beveik neįmanoma — Baltarusijoje.
Pasienyje didelių problemų nebuvo, nors sienos kirtimo procedūra (važiavome su mašina) gana sudėtinga: reikia susitikti su keturiais skirtingais Baltarusijos pareigūnais, kurie arba išrašo kokį nors lapuką, arba uždeda štampelį, arba tiesiog paėmę anksčiau išrašytąjį lapuką pakelia užtvarą. Visgi lengvųjų mašinų eilių nebuvo (tuo tarpu įvažiuoti į Lietuvą laukė nemažokai sunkvežimių), tad apsisukome gana greitai.
Minskas — tikriausiai pats švariausias miestas kokį teko matyti gyvenime. Prospektai labai platūs, visos erdvės be galo atviros, namai sustatyti retai. Tiesa, namai — sovietinio funkcionalizmo architektūros paminklai, tad dideliu grožiu jie nespinduliuoja. Bet visa ta nukirptõs vejõs, betoninių daugiaaukščių ir vienodai suplanuotų erdvių samplaika dvelkia sovietine idile. Lyg iš atviruko, pavadinimu „Dabar liaudies žmonės gali džiaugtis patogiais daugiaaukščiais, iškilusiais ką tik pastatytame naujoviškame Lazdynų rajone“.
Per dvi dienas susitikome su keletu didelių kompanijų vadovų bei centrinio banko atstovais. Nors kai kuriose kompanijose ir buvo galima įžvelgti tam tikrų vakarietiško verslumo požymių, daugiausiai atrodė, jog mes ir baltarusiai kalbame visiškai skirtingomis kalbomis: jie gyrėsi, kaip savo darbininkams moka didžiausias algas šalyje, kaip jie remia žirgų sportą, tarp savo penkiasdešimties verslų turi alaus daryklą ir medienos cechą, nors daugiausiai užsiima traktorių gamyba, kaip jiems dotacijas duoda valdžia ir kaip niekam šioje šalyje pinigų netrūksta. O klausimai apie tai, kaip jie nusprendžia į kurį kompanijos verslą investuoti uždirbtas lėšas, kad didinti kompanijos pelną jiems atrodė iš vis nesuprantami: juk mes ne dėl pelno dirbam, mus labiausiai žavi pats procesas! Tad, jeigu vadovui šiuo momentu labiausiai patinka statybų pramonė, tai jis investuos į statybas, o čia pelningumas juk visai nesvarbu. Savaime suprantama, jiems taip ir liko nesuprantama, koks buvo mūsų kelionės tikslas — atvažiuoja visokie užsieniečiai ir sako, jog nori duoti pinigų investicijoms, bet juk turim mes tų pinigų: geriau autobusą kokį iš mūsų nupirktumėt.
Kiek geresnis vaizdas susidarė antrame didžiausiame Baltarusijos banke — bent jo darbuotojai žinojo, kas yra nuosavo kapitalo grąža (ROE). Ruošiamasi apie penktadalį banko privatizuoti IPO būdu arba parduodant akcijų dalį finansiniam investuotojui. Tiesa, tas bankas bankinių funkcijų atlieka ne tiek ir daug, jis labiau egzistuoja kaip valstybės agentas dotacijoms žemdirbiams paskirstyti, kokios nors didesnės iniciatyvos banko vadovybė savarankiškai vargu ar gali imtis.
Tuo tarpu susitikimas su centriniu banku (kuris lyg ir garsėja kaip viena liberaliausių Baltarusijos institucijų) praėjo tragiškai juokingai: taip ir liko pareigūnai nesupratę, kas yra tie investuotojai į akcijas, ir ko čia jie iš jų nori. Sulaukėm klausimų kaip kad „tai sakot esat fondų valdytojai ir investuojat į kompanijas — papasakokit apie kokį nors paskutinį projektą, kur savo veikla padėjot kompanijai“. Negi imsi dabar ir sakysi, jog mes tik savo pelno siekiam ir pinigų už dyką nedalinam… nepatogu net.
Jeigu dvi Baltarusijos ekonomikos problemas — kompanijų neskaidrumą ir besaikį rinkos reguliavimą — buvo galima nuspėti iš anksto, šiek tiek teko nustebti sužinojus, jog kompanijos susiduria ir su darbo jėgos trūkumu. Statybininkai išvažiavę į Rusiją, o bent kiek labiau kvalifikuota darbo jėga dirba Ukrainoje ar kitose rusakalbėse šalyse. Kijevas baltarusiams atrodo kaip itin pažangi finansų sostinė. Tuo tarpu labiausiai Baltarusija besidomintys užsienio investuotojai yra rusai ir lietuviai.
Vakare teko apsilankyti viename geriausių Minsko naktinių klubų „Overtime“, įsikūrusiame ledo rūmų rūsyje. Jei Kijevo ar Maskvos naktiniai klubai lenkia vilnietiškuosius savo ekstravagancija tiek, kiek Hugo Boss ar Prada parduotuvės lenkia Maximos drabužių kolekcijas, tai Minsko naktinį klubą galima lyginti tik su Gariūnų produkcija: interjeras buvo ne ką geresnis nei studentų valgykloje, nors muzika grojo visai nebloga (šiuolaikiniai hitai, su vietiniais šokių ritmais ir retsykiais įmaišytu nostalgišku eurobytiniu „it’s my life!“ iš 90-ųjų glūdumos). Kainos klube nedidelės (Cuba Libre kainavo 13 litų), tačiau niekaip bankomatai nenorėjo priimti lietuviškų banko kortelių: neveikė nei Visa, nei MasterCard, nei Visa Electron.
Žodžiu, tobulėjimui vietos yra labai daug. O portfelinėm investicijom šalis tikrai dar nesubrendusi.