Ar teisinga mokėti mažus atlyginimus filipinams?
Po truputį toliau iriuosi per Naomi Klein knygą „No Logo“. Šiandien labiausiai man užstrigo skyrius apie darbo sąlygas, su kurio išvadomis ir požiūriu niekaip negaliu sutikti.
Autorė, kuriai kartais pranašaujamas Noam Chomsky populiarumas, pasakoja apie blogąsias korporacijas, kurios atleidžia savo darbuotojus JAV ir perkelia savo gamybą į kitus, pigesnius kraštus. Kompanijos tai daro net uždirbdamos didelius pelnus ir visai nebūdamos arti bankroto! Kaštų mažinimas knygoje pateikiamas kaip itin blogas dalykas, ypač jeigu jis daromas darbuotojų sąskaita. O net jeigu ir darbuotojai nėra atleidžiami, vis tiek autorė mano, jog kažkas yra ne taip, jeigu kompanija savo pelną skiria plėtrai ar dar kokiam tikslui, o ne metų pabaigoje išmoka premijas darbuotojams (pateikiamas knygyno „Borders“ pavyzdys: va, kokia bloga vadovybė, jie skyrė uždirbtus milijonus naujų knygynų atidarymui, kai galėjo mums pakelti atlyginimus — ir visa tai dėl vardan kažkokios konkurencijos su kitu knygynų tinklu „Barnes & Noble“).
Jaučiu, kad mano kapitalistinė ir autorės socialistinė pasaulėžiūros yra taip toli viena nuo kitos, kad mums sunku suprasti vienas kitą. Mano nuomone, kompanijos vienintelis tikslas yra uždirbti kuo daugiau pelno akcininkams. Kompanijos nėra labdaros organizacijos, kurios privalo dalintis savo pelnu su darbuotojais, juo labiau aukoti savo plėtros galimybes. Konkurencinė kova nuožmi, ir kapitalistinėje laisvosios rinkos ekonomikoje nėra šansų išlikti kompanijoms, kurios maksimizuoja darbuotojų atlyginimus, o ne pelną.
Nemažai puslapių knygoje skirta ir baisioms darbo sąlygoms Azijos šalių gamyklose aprašyti. Dvylikos ar keturiolikos valandų darbo diena, draudimas eiti į tualetą, uždirbami tik keli doleriai per dieną gaminant „Nike“ sportbačius ar „Gap“ drabužius… Taip, iš tiesų darbo sąlygos labai sudėtingos, ir nei vienas lietuvis (o tuo labiau kanadietis ar amerikonas) nenorėtų ten dirbti. Tikriausiai net jei mokėtų tris kartus didesnį atlyginimą, kurį galima gauti Lietuvoje.
Bet filipinai ar vietnamiečiai ten dirba. Ir savo noru. Juk bet kada tie darbininkai gali pasirinkti dirbti kitur. Tik, deja, dažniausiai kita geriausia alternatyva tėra dirbti ryžių laukuose, ir turėti dar mažesnį pragyvenimo lygį. Žmonės Azijos šalyse gyvena taip skurdžiai, kad net pragariškos darbo sąlygos už kelis dolerius per dieną yra geresnis gyvenimas nei kitos alternatyvos. Bet kodėl kompanijos moka tokius mažus atlyginimus, ar neturėtų jos mokėti tiek, kad darbininkai nesijaustų skurdžiais? Atlyginimus nustato rinka, ir jie maži dažniausiai dėl to, jog darbo pasiūla yra didelė — už kelis dolerius nuvilioti dar vieną ryžių augintoją ir įdarbinti jį siuvant sportbačius nėra sunku. Nors darbininko dalia atrodo sunki, bet kol yra dar daug valstiečių ar šiaip skurdesnių gyventojų, kurie sutinka keistis su juo vietomis — atlyginimai neturėtų kilti. Jie kyla tik tada, kai darbuotojų resursai tampa išsemti (kaip kad buvo pastaruoju metu Lietuvoje — atlyginimai kilo, nes trūko darbuotojų, o ne dėl to, jog kompanijos tapo labiau dosnesnės ir primiršo savo pelno siekimo tikslą).
Analogiškai autorės pasibaisėjimą darbuotojų išnaudojimu Azijoje galima pritaikyti ir Lietuvos atveju. Vidutinis atlyginimas Lietuvoje per metus sudaro gal $7000, kas JAV tikriausiai būtų laikoma žemiau skurdo ribos. Ar neišnaudoja vakarų kompanijos lietuvių samdydamos juos už tokius menkus atlyginimus? Ar neturėtų jos mokėti Lietuvoje tokių pat atlyginimų, kaip ir savo tėvynėje? Viskas būtų puiku, tik įtariu, jog susidurtume su tokia situacija, kai dirbtų tik keli išrinktieji, o didžioji dauguma liktų bedarbiais.