Kai pateka saulė…
Šiuo metu skaitau Thomas Friedman knygą apie globalizaciją „The World is Flat“. Joje yra viena sukrečianti patarlė iš Afrikos folkloro, puikiai apibūdinanti šiuolaikinę konkurenciją:
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda gazelė.
Ji žino, jog ji turi bėgti greičiau nei greičiausias liūtas, nes kitaip ji neišgyvens.
Kiekvieną rytą Afrikoje pabunda liūtas.
Jis žino, jog turi bėgti greičiau nei gazelės, nes kitaip jis mirs iš bado.
Nesvarbu, ar esi liūtas, ar gazelė.
Vos tik saulei patekėjus, privalai pradėti bėgti.
Pasaulis tampa plokščias — jeigu anksčiau dėl darbo vietos, ar dėl rinkos buvo konkuruojama tik su kaimynu, ar kita tos pačios šalies kompanija, tai dabar dėl tos pačios darbo vietos ar rinkos dalies konkuruojama su visais: ir su pigiai dirbančiais milijardu kinų; ir su keliais šimtais milijonų indų; ir su keliasdešimt milijonų itin protingų ir vakarietiško gyvenimo ištroškusių rytų europiečių. Internetas, kompiuteriai, komunikacijos, laisvas idėjų keitimasis (tiesa, Kinijoje, dar ne visai) — visa tai vienoda tiek amerikonams, tiek indams ar europiečiams. Žaidimo laukas išsilygina, o konkurencijoje laimės nemiegantys.
Kartais iš tiesų, kai paskaitai kokių nors straipsnių apie tai, kaip Londono finansininkai samdosi krūvas pigių indų analitikų, kurie analizuoja kompanijas, ir nudirba didžiąją dalį fondų valdytojų darbo, kyla neviltingas klausimas „kaip, po velnių, su jais konkuruot?“ :)