Lauren C. Templeton, Scott Phillips: Investing the Templeton Way
Lygiai prieš savaitę, liepos 8 dieną, mirė garsus investuotojas seras John‘as Templeton‘as. Taip jau sutapo, jog prieš kelias dienas į mano rankas pateko knyga „Investing the Templeton Way“ apie jo investavimo strategiją.
Templeton pavardė daugiausiai susijusi su Templeton fondais — būtent jis išpopuliarino investicinius fondus, kaip taupymo priemonę paprastiems investuotojams. Iki šeštojo dešimtmečio JAV buvo populiaru tiesiogiai investuoti į akcijų rinką perkant akcijas, o ne fondus, tačiau Templeton fondai siūlė geresnę grąžą, o kartu ir galimybę investuoti už JAV ribų. Templeton visada teigė, jog neverta investicijoms apsiriboti tik namų rinka — pasaulis yra žymiai didesnis, tad praplėtus savo investavimo geografiją galima rasti ir žymiai daugiau bei pelningesnių investavimo galimybių. Dar ir iki šiol Templeton fondų valdytojai (kaip kad Mark Mobius) laikomi vienais geriausių besivystančių rinkų investavimo ekspertų.
Templeton investavimo strategiją galima būtų nusakyti keliais žodžiais: einantis prieš rinką vertės investuotojas. Nors Templeton ir labai pabrėžia atskiros kompanijos finansinio sveikumo svarbą, didžiausios jo investavimo temos visgi labiau susiję su makroekonominėmis tendencijomis. Jis ypač mėgo investuoti krizių laikotarpiu, kai rinkoje vyrauja pesimizmas (JAV prieš pat antrąjį pasaulinį karą, Pietų Korėjoje Azijos krizės metu ir pan). Taipogi jis vienas pirmųjų investavo į Japonijos rinką 1960-aisiais, bei pranašavo Kinijos ekonomikos iškilimą nuo pat 1990-ųjų.
Pasirinkęs šalį investicijoms pagal makroekonominius kriterijus (šalis turėtų turėti aukštą taupymo lygį, einamosios sąskaitos perteklių, neturėtų būti daug apribojimų kapitalo srautams), Templeton dažniausiai pasirenka keliasdešimt stabiliausių kompanijų pagal jų balansus (kompanijų skolos ir nuosavybės santykis neturėtų būti didesnis už vienetą, EBITDA turėtų būti bent jau 6 kartus didesnė už kasmetinius palūkanų mokėjimus) pelno/nuostolio ataskaitas (geriausia, jog kompanijos turėtų geresnes maržas, nei jų konkurentai — tokiu atveju joms žymiai lengviau atlaikyti krizes) bei santykinius rodiklius (kompanijos turi būti labai pigios, lyginant su kitomis pasaulio bendrovėmis pagal P/E ar P/BV rodiklius). Geras indikatorius, Templeton nuomone, yra du kartus mažesnis EV/EBITDA santykis, lyginant su kainomis, kurias moka strateginiai investuotojai pirkdami panašias kompanijas. Į rinką einama tada, kai tikima, jog akcijos kainuoja 50% mažiau nei jų tikroji vertė.
Vienas svarbesnių investavimo principų: investuoti galima tik remiantis skaičiais, kokybinė kompanijos analizė nėra labai svarbi. Taip, gera kompanijos vadovybė suteikia papildomos vertės kompanijai, bet yra žymiai geriau investuoti į puikų verslą su vidutiniška vadovybe nei į vidutinišką verslą su puikia vadovybe. Gal dėl to, Templeton investuoja tam tikromis „temomis“: tarkim, nusprendęs, jog Japonijos akcijos yra gera investicija, pasirenka keliasdešimt pigiausių ir stabiliausių ir taip diversifikuoja savo portfelį.
Sekti Templeton investavimo strategija nelengva, kadangi dažniausiai tai reiškia eiti prieš rinką. Templeton nekreipia dėmesio į rinkos nuomonę (net persikėlus gyventi į Bahamus, ir esant toli nuo Wall Street’o, jo investavimo rodikliai nesuprastėjo) — jis pats daro savo sprendimus, neklausydamas niekeno patarimų. Dažniausiai tai lemia, jog jis pirmasis atranda investavimo galimybes, kurių niekas kitas nemato, arba perka iš panikuojančių tada, kai jau niekas nebemato prošvaisčių. Ne kiekvienais metais ši strategija pasiteisina (kaip kad ji nepasiteisino dot.comų laikais), tačiau laikantis tokio investavimo reikia būti pasiryžusiam atlaikyti psichologinį spaudimą ir tikėti savo idėjomis. O tai dažniausiai nėra lengva.