George Soros: The Alchemy of Finance
George Soros pristatinėti tikriausiai nereikia: jeigu kas jo nepažįsta kaip hedge fondo vadovo, privertusio Britanijos svarą iškristi iš valiutų keitimo mechanizmo per juodąjį trečiadienį, tai tikrai apie jį yra girdėję dėl jo filantropinės veiklos (Open Society Institute ir lietuviškasis Atviros Lietuvos Fondas). Jo knygoje „The Alchemy of Finance“ pateikiama jo spekuliavimo rinkose filosofija, kurią, Soros‘o nuomone, galima pritaikyti ir ne vien ekonomikoje, bet ir politiniams įvykiams aiškinti. Be to, nemažą knygos dalį užima „realaus laiko eksperimentas“: autorius, rašydamas knygą, valdė savo investicinį fondą, ir aprašinėjo kiekvieno savo sprendimo priežastis. Eksperimento tikslas buvo pažiūrėti, kaip jo teorija apie rinkas atitinka realybę.
Soros‘as investuoja remdamasis prielaida, jog rinkos tikriausiai klysta. Kai jis gali atrasti pakankamai argumentų, kad paremti šią savo pradinę prielaidą — metas šią prielaidą paremti pinigais. Tai nėra aklas „contrarian“ investavimas: net jeigu galvoji, jog prasidėjo naujas burbulas, dažniausiai reikia pirkti, o ne parduoti, kadangi burbulai taip greitai nedingsta — pardavimui ir „shortinimui“ dar bus laiko. Pagrindinė Soros‘o filosofijos mintis yra refleksyvumas. Jo nuomone, ne vien akcijų (ar bet kokio kito finansinio instrumento) kainas lemia fundamentalūs veiksniai, kaip kad ekonomikos augimas ar pelnų didėjimai. Ekonomikos augimą ir pelnus taipogi lemia ir akcijų kainos — taigi įtaka yra ne vien pusė, o abipusė. Akcijoms kylant, žmonės jaučiasi turtingesni, finansinės institucijos uždirba daugiau, o tai vėl didina akcijų kursus. Panašiai ir su bankų paskolomis: didėjant skolinimosi galimybėms, daugėja imančių paskolas; už šias paskolas perkamas nekilnojamas turtas, o tai kelia nekilnojamo turto kainą; didėjant nekilnojamo turto kainoms, jų savininkai užstatę tą patį turtą gali gauti didesnę paskolą, o tai didina paskolų apimtis, ir t.t. Taigi, Soros’o nuomone, rinkos yra linkę į burbulų kūrimą, o klasikinėje ekonomikoje vyraujanti nuostata, jog kainos linksta į pusiausvyrą yra mažų mažiausiai klaidinga. Burbulai tęsiasi tol, kol sprogsta ir tada prasideda atvirkštinis procesas — perdėtas susitraukimas atgal.
Filosofai ir ekonomistai labai skeptiškai priima Soros‘o išvedžiojimus, daugiausiai dėl to, jog jo teorija yra visiškai nesufalsifikuojama, ji neturi aiškaus ateities prognozavimo. Kitaip tariant, ji yra per daug bendra, kad būtų aiškiai naudinga (teorijos pritaikymas dažniausiai apsiriboja prognoze „jeigu kils burbulas, tai jis kils gana ilgai, o po to sprogs, bet gali būti jog jis ir nekils, ir tada nebus kam sprogti“). Paskutinio savo knygos leidimo įvade su tuo sutinka ir pats Soros‘as:
I am forced to conclude that the theory of reflexivity as it stands today cannot serve as a new paradigm. It is a philosophical theory, not a scientific one.
Na, o ar pasisekė eksperimentas? Ar galima refleksyvumo teoriją pritaikyti rinkose? Nors per tuos metus, kai buvo rašoma knyga, fondas pakilo daugiau nei dvigubai, pats Soros‘as pripažįsta, jog viskas vyko ne visai taip, kaip jis tikėjosi. Tiksliau, pirmuosius keletą mėnesių viskas vystėsi maždaug taip, kaip planuota, bet paskui rinkos poelgius tapo vis sunkiau prognozuoti. Ypač, atrodo jam sunkiai gavosi prekiauti valiutomis: autorius teigia, jog knygos rašymo metu, per visą jo spekulianto karjerą uždirbtas pelnas iš valiutų prekybos geriausiu atveju buvo nulinis (knyga rašyta 1986-1987 metais, pelningoji šlovės valanda iš prekybos Britanijos svaru buvo 1992-aisiais). Nors spekuliacijos nafta buvo pelningesnės.
Skaitant knygą susidarė įspūdis, jog nors Soros‘as daugiausiai kalba apie savo refleksyvumo teoriją, bet atrodo, jog didžiausią sėkmę jam visgi atneša spekuliacijos reguliuojamose rinkose: nafta (OPEC), surištos (ar bent jau „reguliuojamai svyruojančios“) valiutos ir panašiai. Ten, kur kainos paliekamos laisvai rinkai, jam uždirbti žymiai sunkiau. Refleksyvumo teorija gal ir teisingai paaiškina istorinius duomenis, bet aiškioms prognozėms ji vargu ar tinka: geriausia, ką ja remiantis galima pasakyti, būna „burbulas plėsis dar ilgai, o po to sprogs“. Tik bėda, jog ši teorija nesugeba pasakyti, kada įvyks tas burbulo sprogimas. Tad praktinė nauda mažoka.