Richard Bookstaber – „Demon of Our Own Design“
Richard Bookstaber yra dirbęs rizikos valdytoju (risk manager) net keliose didžiausiose finansų institucijose (Morgan Stanley, Salomon Brothers, Citigroup), tad ši jo knyga pilna istorijų apie rizikos valdymą, o tiksliau – apie tai, kas atsitinka, kai rizika nesuvaldoma: nuo 1987-ųjų metų rinkos nuosmukio ir Barings banko žlugimo dėl maklerio pridarytų nuostolių iki Long Term Capital Management fiasko bei įvairiausių problemų su sudėtingomis finansinėmis išvestinėmis priemonėmis.
Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog finansų pasaulis yra itin sudėtingas, o įvairiausi hedge fondai investuoja vadovaudamiesi itin egzotiškomis strategijomis, dažniausiai viskas yra žymiai paprasčiau. Net ir Nobelio premijų laureatų fondas LTCM nebuvo sugalvojęs kažko labai naujo: jie tik naudojo didesnį finansinį svertą, o jų investavimo strategijos nedaug kuo skyrėsi nuo kitų rinkos dalyvių. Tam yra priežastis: tada, kai finansiniai instrumentai tampa itin sudėtingi, labai lengva suklysti ir “uždirbti” daug nuostolių – tiesiog labai sunku atsižvelgti į visas galimas pasėkmes tokiam instrumentui, jeigu rinka pradeda elgtis ne visai taip, kad visada. O jei finansinio instrumento laiko horizontas ilgas, tai beveik gali būti tikras, jog per jo gyvavimo laikotarpį tikrai kas nors atsitiks netikėto (o tokiu netikėtu įvykiu gali būti paprasčiausias pelno mokesčio apskaičiavimo tvarkos pasikeitimas), ir iki tol nuolat uždirbtas nedidelis pelnas virs didžiuliu nuostoliu.
Dar viena rizikos valdymo problema, kurios neįmanoma išspręsti: visai rinkai vienu metu norint sumažinti savo rizikos apetitą (gal būt dėl to, jog finansinių instrumentų kaina krito, tad reikia apriboti savo nuostolius (stop loss)), stipriai sumažėja likvidumas, tad finansinės priemonės dar sparčiau pradeda pigti. Didžiausi nuostoliai istoriškai kaip tik ir buvo patiriami tada, kai buvo neįmanoma greitai išeiti iš pozicijos dėl likvidumo problemų: arba dėl to, kad visa rinka staiga krito ir nebuvo pirkėjų, arba todėl, kad prisiimtas pozicijos dydis buvo labai didelis, tad net supratus, jog investicija buvo bloga, jos likvidinimas užtruko labai ilgai.
Tad kaip išvengti baisiai didelių nuostolių? Atsakymas paprastas: investuoti vadovaujantis kuo paprastesnėmis strategijomis, kur tikrai galima suprasti visas galimas problemas, bei valdyti pozicijos dydį, kad supratus, jog investicija nepasiteisina, iš jos greitai galima būtų išeiti. Didesnis rizikos valdymas (daugiau taisyklių, didesnė priežiūra, ir pan.) yra ne atsakymas, nes padidinta biurokratija dažniausiai atneša priešingą rezultatą: kuo sudėtingesnė sistema, tuo lengviau ką nors pražiūrėti, ypač, kai manai, jog kažkas kitas yra atsakingas už vieną ar kitą sprendimą. Didesnis informacijos atskleidimas irgi nebūtinai yra teigiamas dalykas: jeigu rinka žino, jog koks nors fondas turi vieną ar kitą didelę poziciją, kurią norės valytis, tai rinkos likvidumo nepadidins; atvirkščiai – pirkėjai geriau palauks, kol ši pozicija bus likviduota.