Howard Schultz: Kava su meile
Dar viena knyga apie kavinių tinklo kūrimą, šį kart apie didžiausią iš jų – Starbucks (prieš pusantrų metų teko skaityti knygą apie Coffee Republic tinklo kūrimą: ji man pasirodė labiau įkvepianti). Sakau „dar viena knyga“, nes kažkaip ji neužkabino, joje taip ir neradau tos svarbios visa nustelbiančios idėjos ar išminties perlų, kuriuos norėtųsi cituoti ir dalintis su kitais. Nors pats Starbucks tinklas visgi pakankamai išskirtinis, pastatytas ant tvirtų vertybių: aistra kavai ir viskam, kas susiję su šia „coffee experience“.
Knygoje apie šias vertybes rašoma daug. Netgi labai daug. Vadovaudamasis idėja, jog reikia virti puikią kavą ir taip laimėti klientų širdis, autorius (kuris kartu ir kompanijos savininkas) pasakoja apie kompanijos kūrimąsi ir plėtrą. Prieš gerus dvidešimt metų JAV nebuvo kavos gėrimo kultūros, tad meilę kavai pirmiausia reikėjo įskiepyti patiems Starbucks darbuotojams, o po to keisti ir vartotojų įpročius. Kompanijoje ypač svarbūs tie, kurie bendrauja su klientais: neužtenka tik mokėti išvirti ir supilstyti kavą į puodelius – barmenai turi iki kaulų smegenų tikėti geros kavos idėja, kurią jie ir pardavinėja. Bet kompanijos vertybė „aistra kavai“ nereiškia, jog svarbiausia tik kava. Svarbiausi yra klientai, į jų norus visada reikia stengtis atsižvelgti. Ir itin svarbūs yra darbuotojai, nes be jų neįmanoma sukurti šios ypatingos meile kavai persmelktos atmosferos – gal todėl Starbucks buvo viena pirmųjų neviešų kompanijų, dalinusių akcijas visiems savo darbuotojams: turintis akcijų darbuotojas kitaip žiūri į savo darbą, nes jaučiasi savininku ir aistros kavai kurstytoju.
Visa kompanijos strategija gana natūraliai susidėlioja pagal šias vertybes. Iškilus kokiai keblesnei situacijai nesunku ją teisingai išspręsti, jei prisimeni savo vertybes. Bent jau taip gali pasirodyti iš šios knygos, nors kažkur giliai kirba mintis, jog realybėje viskas būna ne taip paprastai juoda ar balta. O ir klaidų galima padaryti, nors šioje knygoje viskas atrodo eina kaip iš pypkės (tiesa, pradžioje tenka pavargti, kol investuotojams reikia pardavinėti šias pačias idėjas). Bet, aišku, lengva man kabėti, kai žinau, jog pernai Starbucks grynasis pelnas sumažėjo perpus, ir kompanijai tenka uždaryti daug kavinių (knyga rašyta berods 1997-aisiais).
Tiesa, vienas skyrius šiek tiek privertė stabtelėti. Jame finansų pasaulio žmonės kaltinami tuo, jog žvelgia tik į balansus ir pelno ataskaitas, ir jiems ne itin svarbios kompanijos vertybės. Taip, tai tiesa. Geriausiu atveju kompanijos vertybės finansininkams įdomios tiek, kiek jos gali padidinti pelno maržą (kartais ir visai nemenkai!). Bet visgi išorės investuotojai į kompaniją investuoja norėdami uždirbti pinigų, o ne paremti idėją – juk pelnas ir yra kompanijos esmė. Dažnai iš tiesų finansininkai būna trumparegiai ir nemato, jog vertybių diegimas ateityje atneš puikius dividendus, net jei dabar tai kainuoja nemažas investicijas, bet faktas tas, jog tik iš pliko vertybių puoselėjimo pinigų neuždirbsi: galima kavą tobulinti amžinai, į jos gerinimą metant vis didesnius pinigus, bet tai galų gale turi atsipirkti.