Kainų įstatymo pakeitimai
Seimas moka nustebinti. Šiandien priimtas tokio turinio įstatymo pataisos projektas:
Įmonės, prekiaujančios maisto produktais, negali imti jokio kito mokesčio už vidaus rinkoje realizuojamus maisto produktus, išskyrus prekybinį antkainį, kuris didmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 15 procentų produkto įsigijimo kainos, mažmeninėje prekyboje negali būti didesnis nei 20 procentų produkto įsigijimo kainos. Už maisto produktus atsiskaitoma įstatymų nustatyta tvarka. Šios nuostatos netaikomos tabako ir alkoholio gaminiams.
Už šio straipsnio pažeidimą ruošiamasi bausti nemenkai:
Už 81 straipsnio pažeidimą taikoma 5 procentų nuo įmonės mėnesinės apyvartos dydžio bauda.
Sunkiai galiu suvokti tokio įstatymo racionalumą – ekonomikos teorija teigia, jog kainų ribojimas neveikia. Prisiminkime Sovietinius laikus: kainos buvo nustatomos valstybės, tad viskas buvo pigu, tik, deja, tų prekių niekur nebuvo galima įsigyti – žodis „deficitas“ dažniausiai buvo minimas ne einamajai sąskaitai ar valstybės biudžetui apibūdinti.
Įstatymo rengėjai lyg ir prisidengia tuo, jog prekybos tinklai yra sudarę monopolį ir piktnaudžiauja užimama padėtimi rinkoje. Bet tuo labai abejoju: jeigu brangu „Rimi“ ar „Maximoje“, visada galima eiti į „Norfą“ ar į turgų. O be to, net jeigu ir egzistuotų monopolinės padėties naudojimasis, tuo turėtų užsiimti Konkurencijos taryba. Sutinku, jog gal būt didieji prekybos centrai naudojasi savo svoriu sudarant kontraktus su tiekėjais (blogos atsiskaitymo sąlygos ir pan.), bet šitokios priemonės šios problemos tikrai nesprendžia.
Galų gale ir didelėms prekybos organizacijoms tokius apribojimus apeiti labai lengva: tiesiog tiekimo grandyje tereikia įsteigti naujas bendroves, kurios užsiims tik prekių perpardavinėjimu ir antkainio kėlimu. Tiesiog prekybos centras pirks ne tiesiai iš gamintojo ar didmenininko, o iš UAB „Prekybos centro sandėlys“, kuri užsidės papildomą maržą, prieš tai prekes nupirkęs iš to pačio gamintojo ar didmenininko. Jeigu reikia kainą pakelti daugiau, grandinę dar galima ilginti. Tikriausiai vėl daugiausiai nukentės sąlyginai smuklūs prekybininkai, kurie nesugalvos išsamių schemų, kaip apeiti šią įstatymo kliūtį. Nors lyg ir teigiama, jog šios taisyklės bus taikomos tik didelėms prekybos kompanijoms.
Net jeigu ir šiame įstatyme būtų kruopelė logikos (deja, jog nematau), manau, kad jis niekaip nepraslystų pro Europos Sąjungos akis – tokie verslo suvaržymai ir konkurencijos iškreipimai, nesiderinantys su laisva rinka galimi nebent tik Baltarusijoje.