Peter L. Bernstein: Capital Ideas Evolving
Prieš daugiau nei 15 metų Peter Bernstein išleido knygą “Capital Ideas“, kurioje buvo kalbinami žymūs finansų teoretikai bei praktikai apie tai, kaip naujausios mokslinės finansų ir ekonomikos teorijos praktiškai panaudojamos investicijų valdymo versle. Tuo metu daugiausiai dėmesio buvo skiriama vis labiau populiarėjančiam Capital Asset Pricing modeliui (CAPM), kuris leido vis daugiau matematizuoti ir kvantifikuoti portfelių valdymo procesą.
Nuo to laiko nemažai vandens nutekėjo, o kai kurių teorijų taikymas per šį laikotarpį spėjo apturėti ir katastrofiškų padarinių (galima prisiminti 1998-ųjų metų Long Term Capital Management fondo žlugimą). Knygoje “Capital Ideas Evolving“ vėl kalbinami tie patys finansų teoretikai ir praktikai apie naujausias tendencijas investicijų valdyme.
Dažniausiai kartojama mintis knygoje: visgi rinka nėra iki galo efektyvi ir Capital Asset Pricing modelį reikia priimti atsargiai, nors tai vis dar yra geriausias įrankis, kurį turime. Paskutiniai pasiekimai elgsenos ekonomikos (behavioural finance) srityje iš dalies paaiškina, kodėl rinka nėra visiškai efektyvi – kai kurie fondų valdytojai tik tuo ir užsiima, jog skaito naujausius akademinius straipsnius šia tema ir bando sugalvoti investavimo strategijas, kuriomis vadovaujantis galima uždirbti alfą dėl rinkos neefektyvumo. Vienas iš pavyzdžių: elgsenos finansų teorija gana neblogai paaiškina, kodėl „vertės“ akcijų grąža būna geresnė nei „augimo“ akcijų, nors to neturėtų būti, jei rinka efektyvi („vertės“ akcijos nėra rizikingesnės nei „augimo“) – investuotojai labiau yra linkę investuoti remdamiesi „istorijomis“ ir bus labiau linkę pirkti tų kompanijų akcijas, kurios turi puikų produktą ir šiek tiek geresnes augimo galimybes, taip už jas permokėdami. Tuo tarpu niekam neįdomios ir pamirštos kompanijos generuoja žymiai geresnius pelnus (nors jie nebūtinai auga), tad ilguoju laikotarpiu jų akcijų grąža būna geresnė.
Dar viena pastaruoju metu labai populiari idėja tarp institucinių investuotojų yra taip vadinama „portable alpha“. CAPM teigia, jog investuodamas į bet kokį fondą ar finansinį instrumentą investuotojas gauna dviejų tipų grąžą: betą, kuri reiškia bendrą rinkos riziką; ir alfą, kuri parodo, kiek papildomos grąžos sukūrė fondo valdytojas. Iš to išplaukia, jog investuotojai už skirtingų tipų grąžą turi mokėti skirtingus mokesčius: beta grąžą galima išgauti investuojant į labai pigius biržoje prekiaujamus fondus (ETF), o už alfą galima mokėti žymiai daugiau, nes ji nesimėto (teigiamą alfą generuoti sunku). Tiesa, kiekvienas fondas savyje turi tiek alfa, tiek beta grąžą, tačiau finansų inžinerijos pagalba galima tą alfą išskirti – užtenka tuo pačiu short‘inti fondo sekamą indeksą ir tokiu būdu iš fondo į savo portfelį „atsinešti“ tik alfą, o betą palikti rinkai. Idėja gal ir nebloga, tik įdomu, kaip šioms strategijoms sekėsi šios krizės metu: viena iš didžiausių CAPM problemų yra tai, jog daroma prielaida, jog beta yra stabili (beta skaičiuojama iš istorinių duomenų, ir manoma, jog ateityje ji išliks tokia pati). Tuo tarpu krizės gilumoje visų turto klasių koreliacija labai priartėjo prie vieneto.
Ši knyga labai įdomi ir naudinga, bet ji tikrai ne pradedantiesiems. Vietinėje mūsų Baltijos rinkoje vargu ar kas investuoja naudodamasis sudėtingomis statistinėmis strategijomis.