Drąsi idėja: nebemokykime vaikų rašyti
Šį savaitgalį, kaip įprasta, klajodamas po internetą, užtikau labai įdomų Anne Trubek straipsnį, kuriame siūloma nebemokyti vaikų rašyti: geriau tą laiką paskirti jų spausdinimo įgūdžiams gerinti. Idėja gana kontraversiška, ir vien ją išgirdus norisi pulti įrodinėti, jog ji niekam verta, tačiau perskaitęs straipsnį turiu pripažinti, jog argumentai įtikinami. Iš tiesų, nuo to laiko, kai baigiau universitetą, ranka tikriausiai esu prirašęs gal tik kokį sąsiuvinį ar du, kai tuo tarpu klaviatūra esu sumaigęs šimtus (o gal net ir daugiau!) puslapių teksto. Rašymas ranka nyksta, o ateityje jo svarba dar turėtų mažėti. Bet nereikia pasiduoti sentimentams: rašymas ranka nėra prigimtinis žmogaus įgūdis, jis lygiai toks pat nenatūralus kaip ir teksto rinkimas klaviatūra (ar šumeriškasis dantiraščio spaudymas nendre į molinę lentelę). Raštas turi trūkumų: žmogaus rašto įskaitomumas ir grožis dažnai nulemia ar rimtai bus pažiūrėta į autoriaus idėjas – tyrimai teigia, jog studentų, kurių raštas gražesnis, pažymiai būna didesni, nors turinio kokybė nesiskiria nuo kitų. Vienodas spausdintas žodis skatina idėjų demokratiją: skaitytojas yra priverstas vertinti vien tik turinį. O tai tikriausiai nėra blogas dalykas.
Nors ir turiu tam tikrą asmeninį fetišą plunksnakočiams bei rašymui ranka, bet šiai drąsiai idėjai pritariu. Svarbu rašto turinys, o ne forma.