Įspūdžiai iš Kijevo
Praėjusią savaitę lankiausi Kijeve, kur vyko vienų didžiausių brokerių Dragon Capital organizuota konferencija. Paskutinį kartą Ukrainoje buvau dar prieškriziniais laikais, 2008-aisiais. Šiemet glamūro mažiau, vakarėliai ramesni, kai kurie bankininkai net nusiteikę gana atsargiai ir netrykšta noru septynmyliais žingsniais skubėti užsiimti rinkos dalies.
Bet daugelis dalykų nesikeičia. Kiekvienais metais konferencijos Ukrainoje turi vieną viską apimančią “temą”, kurią bandoma parduoti: šiemet tai žemės ūkio kompanijos. Tik jau nebe tokios, kurių verslo modelis buvo pastatytas ant to, jog jau tuoj tuoj baigsis žemės moratoriumas, bus leista laisvai prekiauti žemėmis, tai jos ims ir pabrangs keletą kartų ir visi mes būsime turtingi. Apie žemės kainas šioje konferencijoje nė šnipšt. Kaip ir apie nekilnojamo turto vystytojus, kurių konferencijose prieš keletą metų būdavo daugiau nei gražių merginų Kreščiatike.
Ukrainos ekonomika turi artimiausiu metu labai stabiliai augti (sako, jog po 4-5 procentus kasmet, ir tai jai niekas nesutrukdys), infliacija sutramdyta (šiek tiek mažiau nei 10% gali būti šiemet), grivna šiek tiek pasilpninta, bet kažkodėl visi įtikėję, jog ji turėtų būti stabili. Nors pats centrinio banko atstovas sakė, jog norėtųsi, jog grivnos kursas būtų lankstesnis (mano mintyse tai dažniausiai reiškia jos silpninimą). Augančios žaliavų kainos gana įdomiai veikia Ukrainos ekonomiką: plieno gamintojai bei visokie anglies kasėjai labai greitai teigiamai pajunta pasaulinių kainų augimą ir jis beveik tuoj pat persiduoda į jų rezultatus (bei teigiamą įtaką BVP), tuo tarpu dujos ir nafta neigiamą įtaką BVP padaro su maždaug 9 mėnesių lagu. Paskutinis naftos šuolis Ukrainos augimą gali apkarpyti kažkur rudenį.
Viena didžiausių Ukrianos problemų yra korupcija bei noras viską kontroliuoti: pradedant kapitalo srautais, valiutos konversijomis, eksporto kvotomis ir baigiant subsidijomis, duonos kainų nustatymu ir kitais sunkiai suvokiamais dalykais. Visa ta reguliacija man rodos Ukrainoje nieko neatneša, nes tie, kas duoda kyšius ir turi pinigų, visada gauna ir reikiamas kvotas ir sugeba pinigus iš šalies išvežti be didesnių problemų. Bet pakalbėjus su ukrainiečiais tai jaučiasi jų nostalgija stiprios rankos politikai. Gal dėl to, kad seniai toje šalyje jau palaida bala.
Bankinis sektorius į visą atsigavimą žiūri gana atsargiai ir prognozuoja tik nedidelį paskolų portfelio augimą. UkrSoc banko atstovai sakė, jog dar prieš metus jie turėjo nulinį (!) limitą pirkti Ukrainos vyriausybės obligacijas, o centriniame banke laikydavo tik tiek pinigų, kiek minimaliai reikia pagal reikalavimus — visi kiti pinigai automatiškai būdavo pervedami į užsienį. Dabar padėtis pasikeitusi, bet gal tik šiek tiek. Verslas kredituojamas nebent apyvartinėms lėšoms, investiciniams projektams pinigų bankai neduoda, nes įmonės prieš kelis metus rimtai perinvestavo į naujas gamyklas bei įrengimus, kurie ir dabar stovi nepanaudoti. Vieninteliai, kurie laisvai skolina ir didina savo rinkos dalį yra Rusijos bankai (VTB ir Sber): ar jie iš tiesų nemato rizikų, ar visgi veikia politiniai motyvai, sunku suvokti. Tikriausiai tiesos yra ir ten, ir ten.
Vietinių obligacijų rinkoje kažkas naujo: pradėjo kompanijos leisti obligacijų emisijas, kuriose kasmet nebėra put opcionų. Po truputį ilgėja išleidžiamų obligacijų trukmė: vienam bankui pavyko išsileisti net trejų metų emisiją (už 17.5 procento palūkanų). Tad gal iš tiesų tikėjimo grivna atsiranda. Nors metams apdrausti USD/UAH porą kainuoja apie 7%.