E.H.Gombrich: A Little History of the World
Ernstas Gombrich yra parašęs labai neblogą knygą apie meno istoriją (gana nuspėjamu pavadinimu „The Story of Art“), kurią savu laiku smagiai suskaičiau bekamšydamas savo išsilavinimo apie meną spragas (jos dar iki šiol pakankamai plačios ir pro jas švilpauja tamsuoliškumo vėjai). Pastarąjį kartą besilankydamas Londone prigriebiau ir jo knygą apie pasaulio istoriją: tiesiog negalėjau atsilaikyti visoms liaupsėms, kurios buvo išraitytos aplink šios knygos lentyną knygyne, nors knyga skirta labiau vaikams, nei kad taiko į labai rimtus veikalus.
Savo užduotį papasakoti apie pasaulio istorijos įvykius jauniesiems skaitytojams knyga veikiausiai atlieka puikiai: viskas išdėstyta aiškiai, glaustai, intriguojančiai ir neperkrautai. Nors būdamas jau arti trisdešimties tikriausiai nebeturiu jokių teisių vertinti šios knygos iš šios perspektyvos, nes velnias žino, ar ji mane užkabintų, jeigu būčiau trylikos, mat tuo metu istorija ne itin domėjausi. Tikėtina, jog užkabintų. Bet dabartiniam trisdešimtmečiui įtikti žymiai sunkiau: glaustas vieno ar kito pasaulio įvykio aprašymas šiek tiek erzina, nes suvoki, jog pasaulio istorija yra žymiai sudėtingesnė, nei ją galima sutalpinti į kelis šimtus puslapių. Ir viduramžiai nebuvo tokie jau tamsūs, kaip kad daugeliui atrodo, ir tie riteriai ne tokie beviltiški savo šarvuose, ir kiekvienas įvykis turi daug daug niuansų bei subtilybių, kurios, aišku, yra paaukojamos, siekiant nupiešti supaprastintą pasaulio istorijos pasakojimą. Juolab kad vaikams, kuriems visgi ir skirta ši knyga, tikriausiai neįdomu Medičių valdymo ypatybės bei jų kova dėl įtakos, jiems tikriausiai pilnai pakanka paminėti, jog Medičiams valdant suklestėjo menas – dėmesį išlaikyti sunku, kai dėl to konkuruoja Pokemonai, ar bile kas kuo ten šiais laikais tie vaikai užsiima (neturiu supratimo).
Dar viena nedidelė šios knygos blogybė yra ta, jog tai labiau Europos, o ne pasaulio istorija. Šiek tiek bandoma dėmesio skirti ir Azijai bei Amerikai, bet labai jau mažai: visas veiksmas vis tiek koncentruojasi Artimuosiuose Rytuose ir Europoje. Aišku, tuo stebėtis nereikėtų, nes juk autorius europietis.
Bet šiaip, knygą užskaitau. Trumpai pasaulio istorijos apžvalgai ji tinkama. Kaip tik ji priminė, jog reikai susirasti ir pasiskaityti kokią nors knygą apie faraoną Echnatoną, kuris man visada atrodė viena keisčiausių istorijos asmenybių: arba jis sugalvojo pakeisti Egipto religiją dėl politinių priežasčių, kad atsikratyti žynių įtakos arba šiaip buvo gerai pričiuožęs. Bet su šūkiu „vienintelis dievas Atonas jus visus myli vienodai“ jis kartais atrodo kaip 1300 metų aplenkęs Kristų.