Goldman Sachs kultūros pokyčiai
Finansų sluoksniuose šiandien daugiausiai dėmesio sulaukęs straipsnis buvo didžiausiame investiciniame banke Goldman Sachs paskutinę dieną dirbančio Greg Smith paaiškinimas New York Times, kodėl jis išeina iš šio banko. Pagrindinė įvardijama priežastis yra radikalūs Goldman Sachs kultūros pokyčiai: joje stipriai pradėjęs dominuoti godumas ir noras kuo daugiau uždirbti klientų sąskaita.
Šiaip jau, kiek teko skaityti knygų apie investicinius bankus, tai čia nieko keisto: senoji investicinių bankų dvasia, kuria buvo stengiamasi verslą statyti ant ilgalaikio santykio su klientu, jau prieš gerą dešimtmetį, internetinio burbulo metu, išsisklaidė kaip dūmas vėjyje. Galimybė greitai užsidirbti didelius pinigus jau tada leido bankininkams užmerkti akis prieš interesų konfliktus. Vėliau vis labiau investiciniai bankai perėjo prie prekybos sava sąskaita, klientų interesus užkišdami vis į gilesnį užkaborį.
Kaip rašo Greg Smith, šiais laikais Goldman Sachs darbuotojų pasiekimai matuojami vien tiek pagal tai, kiek jie uždirbo pinigų bankui, nekreipiant dėmesio į tai, ar jų veikla buvo naudinga klientams. Gal tai ir teisinga, žinant, kad šiuolaikinė bankininkystė yra labai dinamiška ir nebėra laiko žaisti džentelmenais, mat tavo gardų verslo kąsnį be jokių skrupulų nuneš konkurentas. Seniau Goldman Sachs šūkis buvo „esame godūs ilguoju laikotarpiu“ (long-term greedy), bet dabar jis jau skamba senamadiškai, nes pasaulyje, kur sandoriai vyksta per kelias nanosekundes, net ir ketvirtis metų gali būti labai ilgas laikas.
Ciniškai žiūrint, nuolat greitėjančiame pasaulyje ilgalaikį požiūrį turėti bet kurioje srityje gal būt tapo per senamadiška prabanga. Bet tikiuosi, kad tai tik laikina vertybių krizė.
ATNAUJINIMAS: Nebloga galvų medžiotojo nuomonė apie tai, kas tas Greg Smith ir ką jis galėjo veikti ir uždirbti Goldmanuose.
Dar vienas atnaujinimas: Beje, New York Times rašo, jog Greg Smith turi ir lietuviškų šaknų: jo seneliai buvo Lietuvos žydai, emigravę į Pietų Afriką.