Pomidorinis būdas imti ir nuveikti darbus, kuriems sunku prisiruošti
Prisipažinsiu, jog mėgstu atidėlioti darbus. Dažniausiai vietoje to, kad imčiau ir nuveikčiau ką nors naudingo, pasiduodu pagundai imti kokią nors knygą į rankas ir užsimiršti. Todėl beveik visada darbai, kurie labai nedega taip ir ramiai rusena kažkur giliai pasąmonėje, kol nepradeda apie save priminti paskutinę dieną prieš terminą, kai jau nebėra kaip nuo jų išsisukti. O kai kurie darbai iš vis lieka nenudirbti, nes jie neturi aiškaus deadlaino – tarkim dėl to kone keturi penktadaliai įrašų šiame dienoraštyje nepasiekia dienos šviesos, nes numiršta dar tik idėjų pavidale, amžinai laukdami tos dienos, kai prisiruošiu jas išplėsti ir išdėlioti. Va, šitas įrašas irgi laukė nuo pat 2009-ųjų spalio. Kai pagalvoji, jeigu galėčiau kažkokiu stebuklingu būdu eliminuoti tą savo tingulį, tai būčiau jau kalnus nuvertęs, perbridęs septynias jūras ir nukovęs tris slibinus. Bet argi ne dauguma mūsų tokie?
Vienas būdas su šia savo yda tvarkytis man visgi padeda – tai ganėtinai keistokai pavadinta Pomidoro technika. Jos idėja labai paprasta: jeigu turi kokį ne itin įkvepiantį darbą, tereikia viską nustumti į šalį, išjungti visus trikdžius (galbūt net ištraukti interneto laidą!) ir nusistatyti žadintuvą 25 minutėms (visa tai vadinasi „pomidoro technika“, nes tas, kas tai sugalvojo, naudodavo virtuvinį pomidoro formos laikmatį – dėl to toks ir keistas pavadinimas). Tada reikia griebti jautį už ragų ir imtis darbo, sau pažadant, jog šiam darbui skirsite ne daugiau nei 25 minutes, o po to eisite pailsėti. Tikėtina, jog žadintuvui suskambus, jūs būsite tiek įsitraukęs į darbą, jog baigti gal ir nenorėsite – bent jau man taip dažnai būna. Sunkiausia visada yra pradėti, o tas pažadas sau, jog kad ir koks tai kankinantis darbas, jūs jį liausitės dirbus po nepilno pusvalandžio, leidžia save perlipti ir pasiraitoti rankoves. Be to, labai svarbu, kad per tą pusvalandį nebūtų jokių pašalinių pagundų ar trukdžių: susikaupti dažnai ir taip nelengva. Bet visą dėmesį skiriant tik vienai problemai net per pusę valandos galima nuveikti stebėtinai daug.
Dabar beliko sugalvoti, kaip save priversti dažniau tai pritaikyti praktikoje.