Knyga apie Kauno istoriją
Kažkada skaičiau Laimono Briedžio „Vilnius. The City of Strangers“ (tuo metu berods buvo tik angliškas leidimas, tik vėliau pasirodė ir lietuviškas variantas) ir ji man labai patiko. Ypač kabino tai, jog tai ne sausai akademinė istorija, o ir šiaip labai įdomu skaityti apie tas vietas, kuriomis praeini kiekvieną dieną.
Kadangi užaugau Kaune, knygyne pamatęs „Kauno istoriją“ negalėjau atsispirti jos nenusipirkęs (čia dažna mano bėda – impulsyviai knygynuose kasmet išleidžiu tiek pinigų, kiek uždirba darbšti vidurinės klasės afrikiečių šeima). Zigmanto Kiaupos pirmasis Kauno istorijos tomas pradžioje lyg ir įtraukė, bet labai greitai pavargau nuo itin akademiško knygos stiliaus, kuriame yra žymiai svarbiau išsamiai pateikti kokio nors nežymaus XVI amžiaus miestiečio turėtų knygų sąrašą, nei pasvarstyti, kuo tas miestietis gyveno, ir kaip tos knygos pas jį atsirado. Sausa. Akademiška. Bet tikriausiai tokia ir yra šios knygos auditorija, į kurią aš sunkiai įsipiešiu.
Nors šiaip iš Kauno istorijos nemažai ko galima pasimokyti. Rašoma, kad viena didžiausių Kauno savivaldos bėdų jau XVI amžiuje buvo neskaidrumas: randama daug miestiečių skundų, jog miesto taryba jau 30 metų surenka mokesčius ir juos išleidžia, bet jokių ataskaitų miestiečiams apie tai nėra (beje, istorikas skundžiasi, jog nei vieno Kauno biudžeto iš XVI-XVII amžiaus neišliko – gal jie ir nebuvo sudarinėjami?). Be to, buvo pastebėta, kad valdininkai sau buvo pasiskyrę po 50 auksinų per metus atlyginimą, nors to miesto privilegijose ir nebuvo leista daryti. Kaip sakant, valdininkų neskaidrumas Lietuvoje turi gilias šaknis.
Kauno miestas buvo išskirtinis tuo, kad jame veikė Hanzos pirklių biuras, Nemunas buvo pagrindinis importo ir eksporto kelias. Tarp Kauno gyventojų buvo nemažai vokiečių (galbūt net apie pusė), šie dažniausiai užsiėmė didmenine prekyba. Pirklių verslas viduramžiais nebuvo lengvas – čia tik dabar atrodo, jog va, imi, nusiperki daug druskos Gdanske, atplukdai į Kauną, tris kart brangiau parduodi ir turtingas gali mėgautis viduramžiškais smuklių bei karčemų malonumais. Jau nekalbant apie tai, kad kelyje iš Gdansko į Kauną laivai dažnai skęsdavo (ypač Kuršių mariose), pakrantėse nestigo visokiausių plėšikų, o vos ne kiekvienas pakeliui esantis miestas susigalvodavo, kaip paimti kokius nors mokesčius: tai buvo privalu už saugų laivo pravedimą susimokėti, tai buvo per tų laikų lobistus išsirūpinamas valdovo įsakymas, jog visi praplaukiantys turi pasitikrinti pravežamos druskos kokybę ir svorį (aišku, kad ne už „ačiū“) ir panašiai. Kaune irgi galiojo savi įstatymai: pirklys prekes galėjo parduoti tik didmena Kauno piliečiui, neturėjo teisės pardavinėti savo prekių turguje. Dar buvo sugalvota, kaip gali iš pirklių uždirbti ir kiti: buvo neleidžiama atvykėliams pirkti turguje maisto produktų (eik į karčemą ir ten brangiai valgyk), negalima buvo pirkti nekilnojamo turto (miegok už pinigus toje pačioje karčemoje) ir panašiai. Jei savo prekes norėsi iš Kauno nuvežti į Vilnių, irgi nebus lengva. Pajutę savo galios silpnėjimą Trakai išsirūpino iš valdovų įsakymą, jog visi, keliaujantys iš Kauno į Vilnių privalo keliauti per Trakus (nors tiesiai arčiau) ir čia praleisti po vieną naktį (aišku, tai reiškė papildomas pajamas, be to, Trakai galėjo iš keliautojų imti tiltų mokestį). Kaip sakant, vienas pirklys realiai sukuria pridėtinę vertę, bet iš jo gyvena dar kone šimtas kitų.
Efektyvumo iš tų laikų galima pasimokyti gal tik mokesčių surinkime. Buvo įprasta tam tikrų mokesčių surinkimą „outsourcinti“, kokia nors teisė vienerius metus rinkti mokesčius Kaune galėjo būti parduodama tiems, kas daugiau sumokės. Tokiu būdu pinigus valstybės iždas gauna iš karto ir net nereikia rūpintis visos mokesčių sistemos administravimo bėdomis, nes tai mokestinės teisės pirkėjo vargas. Jei mokesčių surinkėjas per daug nuožmus, valdovui galima pasiskųsti, ir teisė gali būti atimta, tad tam tikra kontrolė egzistavo. Mažas, efektyvus valstybės aparatas su dauguma privatizuotų funkcijų — valstybės reikalas tik kariuomenė ir valdovo teismai.