Nekilnojamas turtas – ar ne per daug į jį investuojame?
Neseniai baigiau dėstyti kasmetinį savo „Portfelio valdymo“ kursą ISM magistrantams. Finansų teorija nuo praktikos kartais skiriasi visai nemažai, ypač investuojant į keistesnes Rytų Europos šalis: efektyvia rinka kokio nors Uzbekistano tikriausiai negalima vadinti.
Bet pats didžiausias skirtumas tarp to, kaip teorija pataria investuoti, ir kaip tai daro realūs žmonės, yra požiūris į nekilnojamą turtą. Viena iš svarbiausių taisyklių investicijų valdyme: investicijas reikia diversifikuoti, nes taip galima sumažinti investavimo riziką. Jeigu sudedi visus pinigus į vieną akciją ar vienos kompanijos obligacijas, esi labai priklausomas nuo specifinės tos bendrovės rizikos, tuo tarpu išskaidydamas savo investicijas gali jaustis saugiau: mažesnė tikimybė, kad visos bendrovės vienu metu ims ir bankrutuos, tad ir mažesnė tikimybė jog liksi basas. Bet jei pažiūrėtume į standartinės lietuvių šeimos balansą, didžiausias dominuojantis turtas jame bus jų butas ar namas, ir, tikėtina, jog jis sudarys arti 80 ar dar daugiau procentų viso šeimos turto. Lietuviai vos ne labiausiai Europoje linkę turėti nuosavą būstą: jį turi 89 procentai gyventojų, o nuomojasi tik 3 procentai. Finansinės teorijos požiūriu, ypač didelę savo portfelio (t.y. turto) dalį sudėti į vieną aktyvą neracionalu. Bet, kaip minėjau, teorija nuo praktikos dažnai skiriasi. Aišku, nuosavo būsto turėtojais mes visi tapome per čekinę privatizaciją, bet neracionali meilė nekilnojamam turtui, iškeliant šią turto klasę virš visų kitų, labai gaji mūsų galvose.
Beje, Europos Sąjungoje tendencija gana aiški: kuo turtingesnė šalis, tuo daugiau besinuomojančių būstą. O tie kraštai, kuriuose savo būsto turėjimas yra norma, dažniausiai turi didesnį nedarbą: jei nuomojiesi būstą, tai visai nesunku imti ir persikelti į kitą miestą, kur darbo yra, tuo tarpu jei turi nuosavą, tai psichologiškai sudėtingiau. Pagalvoti verta.