Ekonomikos įdomybės: kartais padirbti pinigai tampa tikrais
Užtikau dar vieną istoriją iš įdomiosios ekonomikos srities, kuria knieti pasidalinti. Pasirodo, niekuo nepadengta valiuta be jokios centrinio banko priežiūros nebūtinai veda prie amžino nuvertėjimo ir hiperinfliacijos.
Ekonomistai L. H. White ir W. Luther akademiniuose straipsniuose rašo apie labai įdomią Somalio ekonominę patirtį po 1991 metų valstybės griūties. Natūralu, jog po valstybės žlugimo centrinis Somalio bankas nebeatliko jokių funkcijų, tad negalėjo ir vykdyti pinigų pasiūlos valdymo. Keista, bet visai netikėtai šioje šalyje atsirado visai natūrali pinigų pasiūlos sistema, kuri, po didelės pradinės infliacijos, galų gale stabilizavosi ir pasiekė pusiausvyrą. Nesant valstybės, kuri reguliuotų pinigų pasiūlą, o kartu ir baustų už pinigų padirbinėjimą, Somalio gyventojams pasirodė pelninga samdyti užsienio spaustuves, kad jos spausdintų padirbtus vietinius Somalio banknotus, kurie buvo naudojami iki 1991-ųjų metų: šios padirbtos kupiūros buvo importuojamos ir iškišamos už gryną pinigą (atleiskit už kalambūrą). Aišku, tai negalėjo atsiliepti tokių banknotų vertei: 1000 Somalio šilingų buvo verti 30 JAV centų 1991-aisiais, bet 2008-aisiais jų vertė tebuvo 3 JAV centai. Bet infliacija stabilizavosi, nes pinigų padirbinėtojai turėjo taikytis prie tam tikrų apribojimų: Somalio gyventojai priimdavo tik tokio dizaino (ir nominalo) kupiūras, kurios cirkuliavo iki 1991-ųjų, tad stambiausio banknoto spausdinimo kaštams beveik susilyginus su jo verte, pinigų pasiūla natūraliai nuslopo. Taigi, Somalio šilingo vertė krito tol, kol nesusilygino su popieriaus, dažų, spausdinimo ir logistikos kaštais. Net ir pinigų padirbinėtojai turi galvoti apie savo išlaidas.
Gana keista, bet taip valstybėje be valdžios visiškai natūraliu būdu gali susikurti stabili monetarinė sistema, kurioje pinigai turi maždaug tokią vertę, kaip ir jų gamybos kaštai. Dažniausiai tai būna ankstyvose valstybėse, kur atsiskaitymo priemonė yra koks nors auksas ar kitas brangusis metalas ir monetos svoris atitinka jos vertę, bet, stiprėjant valdžiai, brangiųjų metalų kiekis monetose dažniausiai mažinamas ir pinigų vertė tolsta nuo jų gamybos kaštų.
Beje, Somalis įdomus ir tuo, jog joje labai puikiai veikia mobiliojo ryšio bendrovės, nors joms nereikėjo nei jokių licencijų, nei leidimų statyti mobiliojo ryšio bokštus (nes nebuvo valdžios, kurios reiktų to prašyti). Net ir ekstremalioje laisvojoje rinkoje įmanomos ilgalaikės investicijos į tinklo plėtrą.