Andrius Tapinas: Vilko valanda
Manau, kad Andriaus Tapino „Vilko valanda“ galėtų patikti dviejų rūšių skaitytojams: mėgstantiems greit susiskaitančius nuotykių pasakojimus ir Vilniaus faktų bei istorijos mylėtojams. Vien nuotykiai manęs nekabina, bet dėl gausybės faktelių ir užuominų apie Vilniaus įdomybes, knyga visai džiaugiausi. Tiesa, šiek tiek nusivyliau tuo, jog kažkodėl buvau įsitikinęs, kad tai knyga apie šimto metų senumo Vilnių: drįsčiau teigti, jog senovinis Vilnius tėra tik fonas, kuriame vyksta visiškai šiuolaikinis veiksmas su šiuolaikiniais herojais ir su šiuolaikiniais stereotipais (rusai intrigantai, vakariečiai mus gelbėja, žydų konspiracija ir pan.). Tame nėra nieko blogo, tiesiog mano lūkesčiai besitikint Umberto Eco stiliaus intrigos senoviniame Vilniuje (kad ir su patobulintomis garo mašinomis ir stympankine fantazija) prasilenkė su rezultatu.
Kaip minėjau, labiausiai man patiko knygos istorinis prieskonis ir daugybė užuominų į dabartinius įvykius bei reiškinius: yra ir Venskienė, ir Vilniaus senamiesčio Rožė. Skaitant knygą tos užuominos kelia didelį pasitenkinimą, taip ir nejučia sau į ūsą šypsaisi lėtai kinkuodamas galvą „taip, taip, žinau, ką turėjai omenyje“. Lieka tik klausimas, ar tos užuominos į dabartinius reiškinius išliks aktualios ir suprantamos po kokių dešimties metų, mat be šio kultūrinio sluoksnio „Vilko valanda“ taptų tik lėkštoka nuotykių knyga. Pasikartosiu, bet susidariau įspūdį, jog ji labiau apie dabartinį, o ne senovės Vilnių.
Patys nuotykiai per daug manęs nebedomina, bet tikiu, jog „Vilko valanda“ galėtų būti populiari tarp paauglių ir visai puikiai pakeistų savo laiku populiarias indėnų istorijas. Veiksmo daug, jis greitas, tik ganėtinai plokščias, bet tikriausiai ir nebuvo tikslo kurti sudėtingų personažų su labai įvairiapusėmis asmenybėmis. Tiesiog neįtaikau į tikslinę auditoriją, tad sunku ką ir komentuoti.
Tikiu, kad ši knyga galėtų skaitytoją sudominti Vilniaus istorine geografija ir leisti jam visai smagiai praleisti keletą vakarų nuotykių pasaulyje. Bet aš iš jos norėjau daugiau.
ATNAUJINIMAS: VenSkienė, o ne VenCkienė.