Hugo Chavezo palikimas
Po 14 metų valdžioje nuo vėžio mirė Venesuelos prezidentas Hugo Chavez. Ne tokia spalvinga asmenybė, kaip jo gerais draugais buvę Kim Jong-Il‘as, kurio gimimą, anot legendos, išpranašautą kregždės, lydėjo dviguba vaivorykštė bei nauja žvaigždė danguje ar Muammar‘as Guaddafi‘s, mėgęs Bulgarų seseles bei priėmimus savo palapinėje, pastatytoje Niujorko Centriniame Parke, bet vis tiek daranti įspūdį. Vien ko verta jo kalba apie velnio įsikūnyjimą Bušą Juntinėse Tautose. Kairiųjų pažiūrų socialistas, atkaklus kovotojas prieš JAV imperializmą, na, gal tik šiek tiek link diktatūros nuslydęs lyderis.
Keturiolika metų kairuoliško tvarkymosi Venesuelos gyventojams turėjo stipriai pagerinti gyvenimą, juolab, kad šalis turtinga naftos ištekliais. Visgi, Chavezo palikimas nėra labai džiuginantis. Ekonomikos augimas nebuvo toks spartus, kaip kaimyninėse šalyse, ko ir galima buvo tikėtis, kai didelėms kompanijoms kasdieną iškyla grėsmė būti nacionalizuotoms – tokiomis sąlygomis investuoti niekas nenori. Tą gerai parodo Venesuelos BVP bei infliacijos palyginimas su dešinesnę politiką pasirinkusiomis kaimynėmis (1999-ųjų rodikliai prilyginti 100-ui, pasiskolinau iš The Market Monetarist).
Nepagerėjo ir socialiniai rodikliai. Venesueloje yra vienas didžiausių nusikalstamumų Lotynų Amerikoje, o žmogžudysčių skaičius per dešimtmetį patrigubėjo, nors Chavezas teigė, jog nusikalstamumas kyla dėl kapitalistinių žmonių vertybių ir skurdo. Hugo buvo išrinktas, nes žadėjo negailestingai kovoti su korupcija, bet Transparency International sudaromo indekso duomenimis, Venesuela yra 11-a korumpuočiausia valstybė pasaulyje. Apie spaudos ir žodžio laisvę net neverta kalbėti, nes vykstant „Bolivariškai revoliucijai“ jai ne laikas. Kaip galima suprasti, demokratijai irgi ne labai sekėsi.
Tiesa, kai kurie tikslai buvo pasiekti: stipriai sumažėjo netolygus turto pasiskirstymas (Gini koeficientas nukrito iki 0.39, kai 1999-ais jis buvo apie 0.47), buvo investuota į sveikatos apsaugą (nors patys venesueliečiai teigia, jog reikia mokėti kyšius ir atsinešti savo vaistus, kad kas nors juos teiktųsi gydyti) bei aukštąsias mokyklas, tad sumažėjo kūdinkių mirtingumas ir padidėjo vidutinis žmonių išsilavinimas.
Šiandien internete skaitant įvairiausias nuomones apie Hugo Chavezą galima suprasti dar vieną dalyką: visgi jis buvo charizmatiškas. Ta Lotynų Amerikos „revoliucionierių“ charizma daug kam susuka galvas (prisiminkime, kaip su pasididžiavimu Vakaruose nešiojami marškinėliai su Che Guevaros atvaizdu), jie idealizuojami ir apglėbiami romantikos skraiste. Bet net skurdžiausiam žmogui uždavus klausimą, kur jis labiau norėtų gyventi: kapitalistinėje JAV ar Chavezo Venesueloje, atsakymas turbūt turėtų būti daug maž aiškus.