Žvilgčiojimo į telefoną manija
Turiu bjaurią savybę, su kuria tikriausiai reikėtų pasiryžti rimtai pakovoti. Turiu tų bjaurių savybių net ne vieną, bet būtent apie šitą pastaruoju metu vis susimąstau ir užsinoriu jos atsikratyti: mėgstu be jokio svarbaus reikalo dirsčioti į telefoną (o gal atėjo naujas emailas? o gal gavau žinutę? o gal kas naujo Facebooke? o gal pakilo akcijos? o gal…?). Mėgstu tai daryti bet kada: posėdyje, ko nors laukiant, restorane, kartais net sustojus prie šviesoforo vairuojant, o už vis nemandagiausia – su kuo nors bendraujant. Kai tik pasidaro kiek nuobodu, kažkaip nejučia imu siekti telefono, kad jis, kaip koks narkotikas, suteiktų dar vieną trumputę naujų (dažniausiai visai bereikšmių) žinių dozę.
Su šia problema susiduriu ne vien aš: šia liga „serga“ tikrai ne vienas mano pažįstamas. Užtat šios bėdos gydymui iš vieno draugo šį savaitgalį išgirdau puikų receptą: susitikus draugams restorane, visi jie turėtų savo telefonus sudėti į vieną krūvą (o dar geriau – bokštą, kad ne taip lengva būtų juos paimti), o tas, kuris pirmas palies savo telefoną (nesvarbu, ar jam suskambėjus, ar jam tiesiog panorus pasitikrinti savo Google+ paskyrą), apmoka viso vakarėlio sąskaitą. Kai staiga tampa labai brangu užsiimti niekingais žvilgčiojimais į telefoną, dingsta visos pagundos blaškyti savo dėmesį ir jį visą gali paskirti savo draugams – bendravimo kokybė tikrai pagerėja. Juk susirinkote ne kartu per telefoną skaityti internetų, o bendrauti, tiesa?
Į tą pačią temą šiandien perskaičiau dar vieną patikusį straipsnį, kuriame teigiama, jog tie, kurie sugeba sukoncentruoti savo dėmesį ir įsiklausyti, dažniausiai daugiau visko pasiekia. Sunku su tuo ginčytis, tereikia prisiminti dažniau nežiūrėti į savo telefoną.