Du dalykai, kurių mane išmokė nelistinguojamų investicijų valdymas
Su listinguojamais vertybiniais popieriais retai susiduriu jau gerus pusantrų metų, nuo tada, kai pradėjau dirbti „Invaldoje“. Iki tol visa mano karjera sukosi apie likvidžius (ar nelabai) vertybinius popierius, kuriais buvo prekiaujama biržose: nemažai laiko praleidau investuodamas į įvairaus plauko akcijas, dar metus-kitus mano duona buvo obligacijos. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, jog pirkti akcijas biržoje ir už biržos ribų neturėtų būti labai skirtinga, privataus kapitalo fondo ir investicinio fondo, perkančio likvidžias investicijas, valdymas labai skiriasi. Įgijus šiek tiek privataus kapitalo valdymo patirties, pasikeitė ir mano investavimo įpročiai.
Pirmiausia, nustojau skaityti „Bloomberg“ bei kitokias finansines naujienas. Dažniausiai jos yra visiškai nesvarbios, nors tą akimirką gal būt jos ir sukelia reikšmingus rinkos judėjimus. Anksčiau religingai sekdavau visus Federalinio Rezervų Banko pranešimus, perskaitydavau begales makroekonomikos apžvalgų, domėdavausi ketvirtiniais įmonių rezultatais ir karštligiškai stebėdavau brokerių pranešimus. Taip, investiciniai fondai turi žymiai trumpesnį investavimo horizontą (kad ir kas būtų parašyta jo prospekte) – kai fondo grynoji aktyvų vertė yra perskaičiuojama kas dieną, negali sau leisti prabangos atsilikti nuo indekso ar konkurentų, tad esi priverstas domėtis ne tuo, kas nulems tavo investicijos sėkmę ilguoju laikotarpiu, o trumpalaikiais veiksniais. Privataus kapitalo investicijos iš tiesų ilgalaikės, todėl maniakiškas kasdienis naujienų stebėjimas neprideda jokios vertės – didžiąja dalimi tai tik baltas triukšmas, kuriam skiriamas per didelis dėmesys. Visiškai nuo naujienų srauto, aišku, atsiriboti nereikia, bet tam, kad suvokti, kur eina ekonomika, pakanka tik retsykiais tuo pasidomėti: gal ir tiksliai negalėsi mintinai pasakyti, koks dabar nedarbo lygis JAV, ar kiek pelno paskutinį ketvirtį uždirbo „Goldman Sachs“, bet tikrai žinosi, ar esame recesijoje ar pakilime. O darant ilgalaikes investicijas to gal visai pakanka.
Kitas ryškus skirtumas, valdant privataus kapitalo investicijas – analizės gylis. Investiciniame fonde diversifikacijos reikalavimai verčia portfelyje turėti bent 20 kompanijų, o ir tos dažnai keičiamos, kai viena pabrangsta ar kita atpinga. Pridėjus tai, jog daug laiko sugaištama naujienų sekimui, labai giliai analizei laiko nelabai lieka. Privataus kapitalo fondai per metus padaro gal tik keletą investicijų ir tikrai žino, jog su jomis teks gyventi ne vienerius metus, todėl ir dėmesys fundamentaliajai analizei yra visiškai kito lygio: modeliai neapsiriboja brokerių atliktu srautų vertinimu bei paskaičiuotais santykiniais rodikliais, bet apima ir detalią konkurentų, rinkos, produktų, vadovų ir kitokią analizę. Jei valdydamas investicinius fondus maniau, jog tikrai giliai pažinojau kai kurias kompanijas, dabar to tikrai nesakyčiau. Ne, netgi valandos susitikimas su kompanijų vadovais konferencijose nieko nereiškia: dabar suprantu, kokie naivūs ir paprasti būdavo mano užduodami klausimai, nes tikrai nebuvau padaręs gilios analizės namų darbų.
Tad jei kada teks vėl valdyti investicinius fondus, pažadu sau mažiau domėtis vienadienėmis naujienomis, o tą laiką skirti gilesnei kompanijų analizei. Bent jau šiuo metu manau, kad tai teisingas kelias.