Ar verta priversti pensijų fondus investuoti Lietuvoje?
Opoziciniai konservatoriai (Kęstutis Masiulis ir Jurgis Razma) pateikė įstatymo projektą, kuriuo pensijų fondai būtų įpareigojami bent 5% savo aktyvų investuoti Lietuvoje. Įstatymu siekiama vystyti Lietuvos kapitalo rinką ir padidinti bendrovių norą joje listinguotis, nes joje atsiradus daugiau pensijų fondų pinigų natūraliai padidės ir jos likvidumas. Kalbama apie akcijų ir įmonių obligacijų rinkas, o taip pat ir Lietuvoje registruotus investicinius fondus, nes su Lietuvos vyriausybės obligacijomis lyg ir bėdos nėra: jau dabar ten investuota kiek daugiau nei 20% pensijų fondų aktyvų. Tuo tarpu seklioje Vilniaus biržoje investuota tik 9 milijonai litų, arba 0.2% pensijų fondų aktyvų.
Priešingai nei Tomas Krakauskas iš „Finastos“, manau, kad tai nevykusi mintis – ir ne vien dėl to, kad nuo bet kokių apribojimų mane, kaip seną libertarą, kaip mat nusėja spuogais. Iš pensijų fondo valdytojo pusės toks apribojimas yra vienareikšmiškai neigiamas, kadangi jis verčia portfelį sudaryti neefektyviai ir investuoti ten, kur valdytojas nemato daug pelningų galimybių. Šiuo metu niekas nedraudžia investuoti į Lietuvoje listinguojamus vertybinius popierius, tačiau, kaip matome, fondų valdytojai nemano, jog verta 5 ar daugiau procentų savo aktyvų palikti lietuviškose akcijose.
Bet kartu neskubėkime kaltinti ir pensijų fondų valdytojų nepatriotiškumu ar Lietuvos ignoravimu. Priešingai, iš tiesų Lietuvos pensijų valdytojai serga visiškai ta pačia daugelio investuotojų sergama liga, vadinama home bias: jie mano žymiai geriau suprantantys vietines kompanijas ir į jas dėl to investuoja PER DAUG iki galo nepasinaudodami diversifikacijos privalumais. Netikite? „Verslo žinios“ citavo Lietuvos banko duomenis, kuriuose teigiama, kad pensijų fondai laikė 0.2% aktyvų Lietuvos akcijose (iš tiesų reikėtų paskaičiuoti, kiek procentų aktyvų iš tiesų jie laikė vien tik nuo akcijų, o ne nuo visų aktyvų vertės – šis skaičius dar paaugtų bent dvigubai), tuo tarpu labai greitai ant pirštų galiu suskaičiuoti, jog Lietuvos akcijų rinkos kapitalizacija sudaro 0.01% pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos (NASDAQ OMX Vilnius kapitalizacija yra 2.8 milijardai eurų, o MSCI World indekso kapitalizacija siekia 33 370 milijardų JAV dolerių). Taigi, lyginant su visiškai pasyvia indeksine investavimo į akcijas strategija, Lietuvos pensijų fondai lietuviškoms akcijoms patiki bent dvidešimt kartų daugiau kapitalo nei vertėtų (0.2% vs 0.01%).
Suprantama, naujasis įstatymo siūlymas yra visai ne tam, kad didintų pensijų fondų grąžą – jis skirtas vietinei kapitalo rinkai vystyti, kad ir pensininkų sąskaita. Bet kokie apribojimai kapitalo investicijoms užsienyje, kurie neleidžia pasiekti efektyvios portfelio diversifikacijos yra papildomi kaštai pensijų fondų dalyviams, kadangi jie neleidžia investuoti su didesne grąža ten, kur rizika yra tokia pati arba nesumažina rizikos tai pačiai grąžai. Tačiau ir vietinei kapitalo rinkai toks priverstinis vystymas nebūtinai yra naudingas, nes dažnai tai iššaukia akcijų kainų burbulus, ar bent jau iškreipimus bei veda prie neproporcingo rizikų koncentravimo. Pažvelgus į Lenkijos patirtį, kuri yra dažniausiai rodoma kaip puikus pavyzdys, kaip buvo galima išvystyti nuosavą kapitalo rinką, galima pastebėti, jog pensijų fondų pinigai iš tiesų turėjo poveikį rinkai, tačiau tas poveikis buvo gana trumpas, ir po trejeto metų rinka grįžo į savas vėžes. Turint tik kelis labai stambius rinkos žaidėjus, kuriais, neabejotina, taptų pensijų fondai, akcijų rinka tampa ne tokia efektyvi, o individualių akcininkų sumažėja.
Žymiai geresnis būdas skatinti Lietuvos akcijų rinką būtų daug paprastesnis: valstybinių įmonių privatizavimas per biržą. Manoma, jog tai pats efektyviausias būdas vystyti savo akcijų rinkai. Juo, beje, savu laiku nuėjo ir lenkai, o kai kurie ekonomistai mano, jog tai buvo žymiai didesnė ir ilgalaikiškesnė paskata Varšuvos biržai nei 1999-aisiais priimtas sprendimas pensijų fondams apriboti savo investavimo geografiją.