Stasys Vaitiekūnas: Bronislovas Lubys. Žmogus versle, politikoje, kultūroje.
Tokios „Tarybų Lietuvos kronikos“ stiliaus knygos jau seniai nebuvau skaitęs: trikdė ir jos kalba, perdėm pilna patoso, ir visiškai nekritiškas požiūris į pono Lubio gyvenimą. Prie srauniojo Babrungo išaugusio Lietuvos ąžuolo metaforas dar galima iškęsti, bet objektyvumo trūkumas labai nuviliantis.
Apie poną Lubį neturėjau aiškios nuomonės: jo pastarojo dešimtmečio veikla buvo jau tikriausiai mažiau prieštaringa nei ankstesnioji, o Achemos grupės augimas visgi kalbėjo pats už save. Todėl mane labiausiai domino du Bronislovo gyvenimo epizodai: 1989-ųjų avarija Jonavos „Azote“ ir to pačio „Azoto“ privatizavimas. Kadangi tais laikais man rūpėjo ne bendrovių akcijos, o žaislinės mašinėlės, tai tikėjausi daugiau sužinodamas apie šias istorijas geriau suprasti Lubio asmenybę. Deja, nors avarijai „Azote“ skiriama visai nemažai puslapių, juose Lubys vaizduojamas kaip drąsus liūtas, kuris kaunasi už žmonių gyvybes, jiems padeda, juos užstoja ir gina, dosniai ir geraširdiškai skiria nukentėjusiems įmonės lėšas ir šiaip daro tokius žygius, kokiais mažai kuris šventasis galėtų pasigirti. Neneigiu, kad taip ir nebuvo, tačiau pagrindinis klausimas, kurį norėjau išsiaiškinti, taip ir liko neatsakytas: kaip ilgametis direktorius ir vyriausiasis inžinierius Lubys iš viso leido, kad tokia avarija įvyktų? Ir kodėl jis nebuvo nubaustas? Sako, kad kalti statybininkai. Galbūt, bet skamba keistokai. „Azoto“ privatizavimo istorija pateikta dar migločiau ir dar su mažiau detalių, o žmonės kalba, jog ji tikrai buvo įdomi. Tik paminima, jog Bronislovas pasiskolino pinigų iš Vilniaus banko ir įsigijo 17 procentų kompanijos. Apie tolimesnius paketo didinimus, deja, nerašoma.
Visgi knyga piešia gana aiškų pono Lubio paveikslą: jis seno kirpimo, ne tipinis šių laikų kapitalistas, kuris vien tik vaikosi pelno; jam būdinga tartis (ypač dėl dujų su rusais), o ne konkuruoti ir konfrontuoti; jis linkęs statyti ilgalaikę imperiją ir niekada savo verslų neparduoti. Be to, jis, kaip ir dauguma senų tarybinių laikų vadovų, manė, jog tikrasis gamyklos šeimininkas yra direktorius, bet ne akcininkas, o Europos Sąjunga turėjo neigiamų pasekmių, nes liepdama nuimti muitus žalojo Lietuvos pramonę. Tiesa, neatmesčiau, jog tai tiesiog tik knygos autoriaus požiūris, nes knyga objektyvumu tikrai netrykšta. Matyt, teks palaukti kitų, objektyvesnių, šios asmenybės įvertinimų.